Gintaras Čaikauskas: miestas keičiasi lėčiau nei žmonių socialiniai įpročiai

Apie miestų pokyčius kalba studijos „Architektūros linija“ įkūrėjas architektas prof. Gintaras Čaikauskas.

Ar galime sakyti, kad mūsų miestų architektūra ir infrastruktūra vis dar yra paveldėta iš industrinio laikotarpio, kai miestas buvo dirbančių žmonių erdvė?

G. Čaikauskas: Be abejo, galime. Dar daug kur taip yra. Mūsų miestų struktūroje tebejuntamas industrinės epochos kodas, įrašytas į gatvių tinklą, rajonų logiką, socialinį miesto audinį. Gana ilgą laikotarpį miestas pirmiausia privalėjo atitikti darbo ritmą: aiškiai atribotos funkcinės zonos, masyvi infrastruktūra, transporto koridoriai. Jų pirminė užduotis buvo perkelti žmones iš gyvenamųjų miegamųjų rajonų į darbo vietas ir atgal. Nors buvo dedama nemažai pastangų šiai sistemai kurti, ji iš esmės buvo netobula, nelanksti ir negyvybinga. Žmogus kaip individas tebuvo beveidė darbo jėga, mažas didelio mechanizmo sraigtelis, ypač vertintas, jeigu neturėjo savo nuomonės.

Šiandien, žvelgiant iš šiuolaikinio urbanistinio ir socialinio jautrumo perspektyvos, tas „paveldas“ tampa ir tam tikru iššūkiu, ir galimybe. Mūsų miestai keičiasi kur kas lėčiau nei socialiniai įpročiai ar technologijos, todėl industriniai griaučiai vis dar matomi – nuo plačių magistralių iki monofunkcių kvartalų, kuriuose trūksta žmogiško mastelio, jaukių erdvių ir kasdienybės poezijos gyvybingumo. Kažin, ar greit sulauksime sprendinių automobilių magistrales paversti žaliaisiais plotais, o visuomeninį transportą persikelti po žeme.

Tačiau architektūra ir urbanistika – tai ne statiškos, o dinamiškos disciplinos. Paveldėtas sovietmečio karkasas šiandien privalo būti transformuojamas, pritaikomas lankstesniam gyvenimo būdui, tramdomas žmogiško mastelio erdvėms kurti, įgarsinamas naujomis funkcijomis. Svarbiausia – suvokti, kad miestas nėra tik fonas žmogui dirbti. Jis yra gyvas ir dinamiškas organizmas, kuriame dirbame, gyvename, ilsimės, tobulėjame ir formuojame bendruomeniškumą. Tad industrinio laikotarpio palikimas nėra nuosprendis – tai veikiau pradinis taškas, nuo kurio galime atsispirti ir toliau kurti miestą, holistiškai orientuotą į žmogaus gyvenimą, o ne vien į siaurai suvokiamą darbo procesą.

Kaip keitėsi architekto darbas, kai jį pradėjote ir dabartiniu metu, kalbant apie kriterijus, keliamus miestui, jo erdvėms ir pastatams?

G. Čaikauskas: Šį pokytį apibūdinčiau taip: architekto darbas iš konstruktyviai disciplinuoto virto kompleksiškai atsakingu. Veiklos pradžioje vyravo gana aiškūs, net griežti kriterijai: funkcionalumas, techniniai reikalavimai, normatyvai. Miestą formavo aiškios programos, standartizuotas planavimas, racionalumas. Architektas buvo tarsi erdvių ir tūrių inžinierius: projektuoji tai, ko reikia – mokyklą, gamyklą, gyvenamąjį kvartalą, objektų programa buvo grindžiama aprašytais normatyvais. Aiški užduotis, aiškūs apribojimai, aiškus rezultatas.

Dabar viskas pakito. Ne todėl, kad architektūra prarado racionalumą, o todėl, kad miestas tapo daugiasluoksnis socialinis organizmas. Šiandien architektas turi ne tik projektuoti, bet ir mąstyti apie efektyvų energijos vartojimą, žaliąsias jungtis, mobilumo scenarijus, bendruomenių lūkesčius, tapatybę, ekologiją, klimatą, kultūrinę vertę. Užuot buvęs techninis sprendimų generatorius, architektas virto tarpininku tarp aplinkos, žmogaus ir laiko.

Kriterijai taip pat smarkiai transformavosi. Anksčiau pakako, kad pastatas veiktų ir architektūriškai būtų korektiškas. Dabar to nebeužtenka. Reikalaujama, kad erdvės būtų gyvos, universalios, įtraukios, tvarios, kad jos kurtų emocinį ryšį, pagarbiai įsilietų į kontekstą, bet kartu formuotų ir ateities miesto logiką. Architektūra turi tapti ne tik funkcionali, patogi, bet ir prasminga, ji turi kvėpuoti humaniškomis erdvėmis, kurti laikotarpio ženklus ir pridėtinę kultūrinę vertę.

Dar vienas esminis dalykas – dialogo kultūra. Kadaise architektas galėdavo projektuoti beveik vienas pats, tarsi sau. Šiandien neišvengiamai privalu kalbėtis su visuomene, su investuotojais, su specialistais, su institucijomis, reaguoti į pastabas. Tai lėtesnis procesas, bet jis generuoja brandesnius sprendinius.

Kitaip tariant, anksčiau architektas statė miestą, pritaikytą funkcijai, dabar – žmogui, jo patirčiai ir jo santykiui su aplinka. Ir tai, mano manymu, tai didžiausias profesijos progreso ženklas.

Į kokius didžiausius visuomenės pokyčius reikia atsižvelgti projektuojant miesto erdves dabar?

G. Čaikauskas: Šiandien miestas turi reaguoti į kitokio žmogaus gyvenimo ritmą, kitokias jo vertes ir kitokį jautrumą aplinkai. Tai nėra tik sociologiniai niuansai, tai kertiniai parametrai, kuriuos architektas turi priimti kaip projektavimo užduotį.

Mobilumo ir darbo būdų kaita. Miestas nebėra vien darbo ir namų maršruto koridorius. Nuotolinis darbas, lanksčios profesijos, mišrūs laiko režimai steigia naują miesto pulsą. Žmonės daug daugiau juda pėsčiomis, dviračiais, mikrojudumo priemonėmis. Todėl miesto erdvės turi tapti prieinamos, saugios, patrauklios lėtesniam judėjimui. Automobilio hegemonija sparčiai tirpsta.

Bendruomeniškumo ir socialinės sąveikos poreikis. Paradoksalu, bet kuo labiau virtualus gyvenimas persikelia į ekranus, tuo labiau žmonės ilgisi tikro, gyvo miesto. Viešosios erdvės tampa socialiniais inkarais – jos turi būti įtraukios, daugiafunkcės, leidžiančios susitikti, net jei to iš anksto neplanuoji. Tai reikalauja erdvių, kurios kuria jaukumą, o ne reprezentaciją.

Klimato krizės realybė. Tai nebe architektūrinis prieskonis, tai pirminė sąlyga. Miestai turi reaguoti į karščio salų efektą, audras, momentinio vandens kiekio valdymą, žaliųjų jungčių trūkumą. Reikia mąstyti apie šešėlį, vėsinimą, net šaldymą, ventiliaciją, medžių sisteminį vaidmenį, vandens telkinių integraciją, o ne vien deklaratyvias žaliąsias zonas. Ekologija šiandien – tai miesto infrastruktūros stuburas.

Vyraujanti miesto patirties kultūra. Žmonės vis labiau vertina miestą ne tik dėl funkcijų, bet dėl patiriamų emocijų. Miestas turi būti įdomus, estetiškai turtingas, atpažįstamas, turėti identitetą. Tai reiškia jautresnį santykį su istorija, kontekstu, masteliu.

Demografinis ir kultūrinis įvairialypiškumas. Miestas nebegali būti projektuojamas vidutiniam statistiniam gyventojui. Skirtingų šeimų, skirtingų kartų, skirtingų kultūrinių grupių poreikiai yra skirtingi. Viešosios erdvės turi būti universalios, įskaitomos, atviros visiems – ir vaikams, ir senjorams, ir naujakuriams.

Kadaise miestas buvo inžinerinė schema, o šiandien jis – gyvas ekosisteminio mąstymo kūrinys, kuriame architektas turi atsižvelgti į žmogaus psichologiją, klimato logiką, socialinę dinamiką ir kultūrinę įvairovę. Projekte turi atsirasti ne tik konstrukcija, bet ir empatija.

Ar šiandien kuriant miestą daug dėmesio skiriama senėjančios visuomenės temai, riboto judėjimo žmonių poreikiams? Dažnai negalią turintys žmonės sako, kad visiškai pritaikyti infrastruktūrą tokiems žmonėms yra tiesiog neįmanoma…

G. Čaikauskas: Dėmesio šiai temai tikrai daugėja, bet ar jo pakanka? Tikrai ne. Ir ne todėl, kad architektai nežino ar nesupranta, o todėl, kad miesto kūrimas yra lėtas, inertiškas, šią sistemą keisti sunku, ypač turint milžinišką sovietmečio ir ankstyvojo, nebrandaus pereinamojo laikotarpio infrastruktūros paveldą.

Vis dėlto šiandien projektavimo kultūra jau remiasi principu, kad miestas turi būti draugiškas ne tik sveikam, jaunam žmogui, bet visiems gyventojams – senstantiems, vaikams, riboto judumo žmonėms, sensorinių ar kognityvinių iššūkių turintiems miestiečiams. Tai nebėra papildomas kriterijus, tai pradinė projekto sąlyga, vadinamoji universalaus dizaino filosofija.

Svarbu įvertinti situaciją realistiškiau: visko idealiai pritaikyti tikrai nebus įmanoma, ir čia negalią turinčių žmonių pastabos teisingos. Miestas yra dinamiškas, daugiasluoksnis, nuolat kintantis organizmas. Jis nėra laboratorija, kur galima steriliai išlyginti kiekvieną centimetrą. Visada bus istorinių gatvelių, sudėtingų šlaitų, pastatų, kurių transformacija fiziškai arba ekonomiškai atrodys labai sudėtinga.

Tačiau tai nereiškia, kad negalima priartėti prie maksimalaus orumo ir savarankiškumo standarto.

Šiandien architektūra ir urbanistika vystosi keliomis kryptimis. Pirmiausia, naujos erdvės ir pastatai projektuojami jau pagal universalaus dizaino principus. Nuolydžiai vietoje laiptų, plati, aiški judėjimo trajektorija, natūralus orientavimasis, skaitmeninių paslaugų prieinamumas, taktiliniai paviršiai – visa tai yra norma, o ne išimtis.

Esama infrastruktūra pamažu transformuojama. Tai lėtas procesas, bet matome laipsniškas pergales: pritaikytas viešasis transportas, šaligatvių rekonstrukcija, šviesoforų ir rekreacinių erdvių atnaujinimas. Miesto brandos ženklas – gebėjimas taisyti, o ne tik statyti iš naujo.

Vis labiau suvokiama, kad patogi vienos grupės aplinka padeda visoms. Nuolydžiai padeda ne tik tėvams su vaikų vežimėliais, bet ir dviratininkams, vyresnio amžiaus žmonėms, erdvesnis liftas patogesnis visiems. Tai nėra specialūs sprendimai riboto judumo žmonėms, tai tiesiog geresnio, visiems draugiško miesto sprendimai.

Neįmanoma sukurti miestų, kurie būtų idealiai pritaikyti visoms galimoms situacijoms. Bet įmanoma kurti miestus, kuriuose žmogus, susidūręs su fiziniu ar sensoriniu ribotumu, nejaustų ribos tarp savarankiškumo ir atskirties. Būtent šis siekis šiandien yra vienas svarbiausių miesto humanistinės brandos rodiklių.

Kaip manote, kokie nauji iššūkiai, kalbant apie visuomenės poreikius ir pokyčius, kils architektams ateityje?

G. Čaikauskas: Ne tik naujos medžiagos ar technologijos, bet ir vis sudėtingesnis santykis su žmogumi, bendruomene ir planeta. Jei norime būti realistai, nagrinėkime kelis esminius iššūkius.

Demografiniai pokyčiai ir senėjanti visuomenė. Gyventojų struktūra keičiasi sparčiai, vis daugėja vyresnio amžiaus žmonių, mažiau jaunų šeimų. Tai reiškia, kad miesto erdvės turi būti lengvai prieinamos, saugios, lankstesnės, gebančios adaptuotis prie skirtingų fizinių gebėjimų. Vieno sprendimo nebebus – reikės modulinių, transformuojamų sistemų, kurios augtų kartu su gyventojais.

Socialinė ir kultūrinė įvairovė. Globalizacija, migracija, skirtingos kultūros – visa tai kuria miestą kaip heterogeninę, daugiasluoksnę erdvę. Architektui teks kurti tokias viešąsias ir gyvenamąsias erdves, kurios vienu metu būtų atviros, įtraukios ir išlaikančios identitetą. Tai reikalauja naujos jautrumo dimensijos – gebėjimo suprasti, kaip erdvė veikia skirtingas grupes.

Klimato kaita ir ekologinė atsakomybė. Nebeturime pasirinkimo – miestas turi būti atsparus klimato ekstremumams, energiškai evektyvus, su tvaria infrastruktūra. Tai reiškia, kad architektūra bus ne tik estetika ar funkcija, bet ir aktyvus aplinkos valdymo įrankis: vandens surinkimas, žalioji urbanistika, mikroklimato reguliavimas, ekosistemų integracija.

Technologijų integracija ir skaitmeninė urbanistika. Dirbtinis intelektas, išmaniosios transporto sistemos – visa tai keis ne tik pastatų funkciją, bet ir miesto patirtį realiuoju laiku. Architektui teks projektuoti ne tik statišką objektą, bet ir dinamišką, interaktyvų organizmą, kuris reaguoja į gyventojų elgesį, orą, energijos poreikius, etc. Gali iškilti tokių uždavinių, kurių šiuo metu net negalime įsivaizduoti.

Psichologinės ir emocinės erdvės kokybė. Miestas – ne tik fiziškai patogi vieta, bet ir emocinė patraukli aplinka. Ateities architektūra turės labiau atspindėti psichologinį komfortą, žmogaus sveikatą, socialinę įtrauktį, nes žmonės ilgainiui vertins miestą pagal jausmus, potyrius, o ne vien pagal funkcionalumą ir estetiką.

Adaptacija prie netikrumo ir globalių krizinių scenarijų. Pandemijos, klimato stichijos, ekonominiai šokai – miestas turi būti paruoštas krizėms, atsparus netikėtiems pokyčiams. Tai reiškia, kad pastatai, viešosios erdvės, infrastruktūra turi gebėti greitai transformuotis, keisti funkcijas.

Naujausi straipsniai apie miestų, architektūros ir projektuotavimo pokyčius – „Statyba ir architektūra“ žurnale META ARCHITEKTŪRA.

Ar architektas šiandien turi būti daugiau nei projektuotojas – sociologas, o gal net mediatorius? 

G. Čaikauskas: Tikrai taip. Šiandien architektas nebėra vien statinių formų kūrėjas – jo darbas persikėlė į kur kas platesnę, daugiasluoksnę sferą. Jam privalu suprasti žmogų, bendruomenę, socialines dinamikas ir net konfliktus. Galime sakyti, kad profesija tampa hibridiniu tarpininku tarp aplinkos, erdvės, žmogaus ir visuomenės.

Sociologo vaidmuo. Architektas turi matyti ne tik fizinę erdvę, bet ir jos socialinę funkciją: kaip žmonės judės, kur susitiks, kur jaus izoliaciją ar net nesaugumą. Tai reiškia, kad reikia tyrinėti elgesio modelius, socialinius poreikius, bendruomenių struktūras ir integruoti šią informaciją į projektą.

Mediatoriaus vaidmuo. Miesto kūrimas – tai ne tik estetika ar technika, bet ir dialogas tarp skirtingų interesų grupių: gyventojų, valdžios, investuotojų, specialistų, dažnai turinčių prieštaraujančių lūkesčių. Architektas tampa moderatoriumi, gebančiu išgirsti, suderinti ir sujungti šias pozicijas į prasmingą erdvės sprendimą. Viešumo sąlygomis apie bet kurį pastatą savo nuomonę gali pareikšti bet kas, ji turi būti nagrinėjama ir vertinama, o esant pagrįstai motyvacijai privalu į ją atsižvelgti.

Edukatoriaus vaidmuo. Architektas šiais laikais privalo būti informacijos skleidėjas, paaiškinantis gyventojams, kodėl tam tikras sprendimas yra teisingas ir reikalingas, kaip jis veiks, kokią naudą duos ilgalaikėje perspektyvoje. Tai didina projekto priimtinumą ir mažina konfliktus.

Ekologo / tvarumo konsultanto vaidmuo. Šiandienos architektas turi galvoti apie energijos vartojimo efektyvumą, besikeičiantį klimatą, saugomas žaliąsias erdves. Kitaip tariant, jis rūpinasi ne tik pastatu, bet ir aplinka, kurioje pastatas stovės, o tai yra dar viena tarpininko funkcija tarp žmogaus ir gamtos. Architektas šiandien yra holistinių, kompleksinių sistemų, kuriose susipina menas, technika, estetika, sociologija, ekologija ir net tarpininkavimas, kūrėjas. Seniau pakako žinoti, kaip pastatas atrodys, stovės ir funkcionuos, o dabar reikia žinoti, kaip jis egzistuos ir sutars su bendruomene, kultūra, visa planeta.