Statybų sektorius laikomas vienu didžiausių klimato kaitos sukėlėjų, tačiau Lietuva, kaip ir visa Europa, iki 2050 m. turėtų ir čia pasiekti nulinę CO₂ emisiją. Ar spėsime? Architektai mano, kad taip, ir priima Europos žaliąjį kursą kaip naujų, teigiamų pokyčių ženklą.
Įtaka abiem kryptimis
„Panašiai kaip ir visa Europa“, – paklausta apie Lietuvos posūkį žaliąja kryptimi ir šio posūkio greitį, teigia 2017–2023 m. Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė. Tačiau neužmiršta pridurti, kad tai lyg didelis laivas, kurį labai sunku greitai pasukti dėl jo didelės inercijos.
„Tie pokyčiai gal ne tokie greiti ir ne tokie staigūs, kaip norėtume, bet jie tikrai vyksta, – neslepia optimizmo pašnekovė. – Kad ir teisės aktai dėl statybinių medžiagų naudojimo. Ir tegul tai daugiau politinis sprendimas, tačiau architektai, paprastai darantys įtaką visuomenės tendencijoms per savo projektus, gali paveikti žaliąją kryptį ir čia.
Tą jie gali padaryti per savo atstovybes – Lietuvos architektų sąjungą ir Lietuvos architektų rūmus. Valdžios institucijos, priimančios politinius sprendimus, atsižvelgia į architektų atstovų žodžius.“
„Su Žaliuoju kursu ne iki galo viskas aišku, – neslepia dabartinis Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas, Gintaras Balčytis. – Bėda ta, kad jo reikalavimai nėra tiksliai apibrėžti, tarsi palikti kiekvienam interpretuoti savo nuožiūra.
Žaliasis kursas, mano galva, tai tiesiog bendrinė idėja. Ir architekto, kaip komandos nario, užduotis joje visų pirma yra architektūrinė, kad projektuojamas pastatas turėtų aiškią architektūrinę mintį, sukurta erdvė ir funkcija ateityje galėtų kisti, nekeičiant pagrindinių architektūrinių verčių.
Savaime suprantama, kad jame būtų panaudota kuo daugiau atsinaujinančios energijos, kuo kokybiškesnės, ekologiškesnės, ilgiau gyvuojančios medžiagos.
Unikaliame sumanyme gamta ir architektūra susiliejo į viena, todėl stotis parodoje „Architektūra: Kaunas 2020“ pripažintas geriausiu 2020 metų visuomeniniu pastatu, pelnė pagrindinį METRO „Žvilgsnis į save 2019-2020” apdovanojimą bei nominuotas prestižiškiausiai šiuolaikinės architektūros premijai Europoje – Mies van der Rohe architektūros 2022 prizui gauti.
Ir tą darydamas, jis turi kuo labiau atsižvelgti į aplinką, kurioje stovės pastatas. Nes juk kokia tada prasmė iš visų tų A++, „Breeam“ ir kitų sertifikatų, jei statant buvo iškirsti visi vertingi medžiai ir sudarkyta istorinė aplinka? Pasodinus tris keturis naujus medelius padėtis nė kiek nepagerės.“
„Su Žaliuoju kursu ne iki galo viskas aišku. Bėda ta, kad jo reikalavimai nėra tiksliai apibrėžti.“ Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintaras Balčytis
Komandos narys ar individualistas?
Architektas prof. Gintaras Čaikauskas abejoja, ar kūrybos sprendimai daugeliu atvejų gali būti priimami individualiai, remiantis tik vieno asmens nuomone. „Architektūra yra taikomasis menas, – primena architektas.
– Galbūt, istorijos tėkmėje, kai dar nebuvo siauros specializacijos specialistų, architektas veikė kaip savotiškas orakulas ar žynys, išmanantis daugybę gyvenimo ir statybos paslapčių (ne veltui juos laidodavo šalia faraonų). Visi žavimės renesanso asmenybių universalumu, tačiau šių laikų civilizacijos raidos šuoliai ir nuolat evoliucionuojančios, labai sudėtingos technologijos kelia vis naujų iššūkių.“
Tad ir naujojoje architektūroje jis linkęs architektą matyti labiau kaip komandos narį. Tačiau… labai svarbų narį. „Architekto darbą šiais laikais galima palyginti su visos apimties simfoninio orkestro dirigento veikla, – mano G. Čaikauskas, – tik jo vadovaujamo kūrinio įgyvendinimas kainuoja dešimtis milijonų, reikalauja šimtų žmonių darbo pastangų. Todėl visada svarbu jausti, kokia yra kiekvienos projekto linijos kaina…“
Žinoma, daug kas priklauso nuo objekto dydžio. Jeigu architektas kuria, pavyzdžiui, individualų namą ar kokį smulkesnį projektą, jis gali savo meninius sumanymus perteikti vienas, bet vis tiek neišvengiamai kada nors bus reikalingos konstruktorių, inžinierių, kitų specialistų konsultacijos. Galų gale dažniausiai kiekvienas užsakovas turi savų įžvalgų ar pageidavimų, į kuriuos tenka atsižvelgti.
Tačiau, profesoriaus manymu, didėjant projektams, individualizmo jame lieka vis mažiau.
„Projektuojant didelės apimties objektus, kompleksus ar miestus, vieno asmens galimybės ir žinios niekaip negali aprėpti tokio masto problemų sprendimo, su kuriomis susiduriama projektavimo metu, – teigia G. Čaikauskas. – Dažniausiai dirba dešimtys pačių įvairiausių sričių specialistų.
Nuolatos jų ratas plečiasi, gyvenimas padiktuoja vis naujus poreikius ir aplinkybes, tai reikia įvertinti ir atsižvelgti. O kur dar formalioji, vadybinė projektavimo darbo dalis, kuriai atlikti dažnai tenka pasitelkti net juristų pagalbą.
Labai svarbūs ir politiniai klausimai, santykis su savivalda… Architektūra – valstybės prižiūrima ir reglamentuojama profesinės veiklos sritis.“
„Architekto darbą šiais laikais galima palyginti su visos apimties simfoninio orkestro dirigento veikla, tik jo vadovaujamo kūrinio įgyvendinimas kainuoja dešimtis milijonų, reikalauja šimtų žmonių darbo pastangų.“ Architektas prof. Gintaras Čaikauskas
Vaidmenys didėja ir jų daugėja
Architektas Algimantas Mačiulis (jaunesnysis), architektūros tyrėjas
Architektas jau nebėra tik formos kūrėjas, jis – sudėtinės komandos, sprendžiančios konkrečias problemas, reaguojančios į iššūkius, dalis. Jo užduotis – susisteminti galybę reglamentų ir, juos išlaikant, pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Jau beveik neliko ir konkretaus kūrėjo vardo ties projektu, nes už jo stovi įmonė, bendrovė – daugybė žmonių. Vargu ar kiekvienas jų atskirai turi savo braižą, veikiau tai yra įmonės filosofija, vertybės, prioritetai, sprendimų visuma, kaip padaryti daugiau mažesnėmis sąnaudomis.
Tendencija – tvarus projektavimas ir plėtra, reaguojant į aplinką, klimato pokyčius ir kartu įvertinti projektui numatytus finansinius išteklius. Architektūra tampa socialiai atsakingesnė.
Anksčiau architektai taip pat vadovavosi tendencijomis – jie matė pažangius objektus ir stengėsi pritaikyti analogiškas idėjas. Architekto vaidmuo dabar nebėra tik pastato kūrimas. Individualūs architektų sprendimai nebesiremia kokiais nors formaliais stiliais. Jie orientuoti į iškeltą užduotį ir su tuo susijusius sprendimus.
Architektai, kurie projektavo prieš mus, buvo profesionalai, atsižvelgę į laikmečio aktualijas, rėmęsi pažangiausiais pavyzdžiais, ir tai svarbu. Šiuo metu mūsų suvokimas, kaip projektuoti, pasikeitęs. Tačiau su globaliu tvarumu gali atsitikti panašiai kaip su globaliu modernizmu, kai naujosios miestų dalys suvienodėjo, tapo monotoniškos.
Mes nebenorime beveidės architektūros tiražavimo. Architektai, atsižvelgdami į globaliai keliamus reikalavimus, gali išsikelti ir savo asmeninį uždavinį – atsižvelgti į vietos kontekstą bei tradicijas, įvertinti esamas duotybes, sukuriant naratyvą, pridedantį pastatui papildomos vertės.
Ar projektuosime taip, kaip praeityje – ko gero, ne. Mūsų ateities produktų vertė bus kitokia.
Naujai atgimęs šimtametis bauhauzas
Siekdama plėtoti gražias, tvarias ir įtraukias erdves, produktus ir gyvenseną, ES siūlo Naujojo europinio bauhauzo (NEB) iniciatyvą. Šia iniciatyva propaguojama nauja tvarumo ir stiliaus derme grindžiama gyvensena, galinti paspartinti žaliąją pertvarką įvairiuose ekonomikos sektoriuose (pavyzdžiui, statybos, baldų, mados), mūsų visuomenėje ir kitose mūsų kasdienio gyvenimo srityse.
Ja siekiama užtikrinti, kad visiems piliečiams būtų prieinamos žiedinės ekonomikos prekės, kurias gaminant į aplinką išskiriama mažiau anglies dioksido ir kurios padeda siekti gamtos atkūrimo ir biologinės įvairovės apsaugos tikslų.
„Menas turi padėti ugdyti visuomenę.“ Tokį ambicingą tikslą skelbė Bauhauzo mokykla, kurios idėjos prasidėjo dar Veimaro respublikos epochoje, 1919–1925 metais. Pagal Versalio taikos sutartį visas kolonijas bei dalį teritorijos praradusi, reparacijas mokanti Vokietija buvo paskendusi depresijoje ir resentimente, o Bauhauzo mokyklos įkūrėjas Walteris Gropiusas svajojo apie tai, kad jo pasekėjų sukurtas taikomasis menas tarnautų „naujajam žmogui“.
Modernizmo architektūrai priskiriamas bauhauzo stilius netrukus tapo įtakingas, nuo jo pradėjo skleistis naujos avangardinės meno kryptys. Bauhauzo mokykla buvo pirmoji, rengusi dailininkus ir dizainerius pramonei.
Sukėlęs perversmą ne tik architektūroje, bet ir visuomenės mąstyme, po šimtmečio šis bauhauzas vėl grįžta į mūsų gyvenimą – toks pats, bet visiškai kitoks.
Tad koks jis, tas Naujasis europinis bauhauzas, ir koks jo ryšys su Žaliuoju kursu?
Žaliosios vertybės
„Naujasis europinis bauhauzas, – nusako R. Leitanaitė, – transliuoja kitas vertybes nei modernizmo architektūra. Jis kalba apie darną su gamta, atsigręžimą į žmogų kaip į individą, o ne kaip į sistemos sraigtelį. Taigi, negalima sakyti, kad bauhauzas atgaivinamas būtent toks, koks ir buvo.
Visgi, senasis ir naujasis bauhauzas turi bendro – akcentuojamas tarpdiscipliniškumas. Naujojo europinio bauhauzo idėjose itin akcentuojamas visuomenės įsitraukimas, ko nebuvo jo pirmtake.
Šis virsmas yra netikėtas ir galime pasidžiaugti, kad architektūra ir aplinkos formavimas atsidūrė Europos politikos lūpose, – to nebuvo ilgą laiką. Šioje programoje akcentuojama, kad kultūra yra jos stuburas. Sakoma, kad ir „Renovacijos bangos“ strategija, ir Naujojo europinio bauhauzo iniciatyva visų pirma yra kultūriniai projektai.
Šios programos yra glaudžiai susijusios su Žaliuoju kursu. Jos orientuotos į klimato kaitos ir jo poveikio mažinimą. Europa kviečia formuoti aplinką galvojant apie klimato kaitą, tačiau per kultūros prizmę. Niekada dar iki šiol nebuvo kalbama apie aplinkos formavimą, apie energinį naudingumą per kultūrą ir taip tarpdiscipliniškai bei holistiškai.
Neišvengiamai architektai yra tarp pirmųjų gretų ir turi progą daryti tiesioginę įtaką politiniams sprendimams. Džiugina, kad aukščiausiuose Europos politikos valdymo sluoksniuose architektūra tapo sritimi, apie kurią kalbama ir kuriai planuojamas didžiausias proveržis.“
„Man Naujojo europinio bauhauzo idėja graži, – sako G. Balčytis. – Gražios jos trys vertybės – tvarumas, bendrystė ir estetika. Tiesa, su bendryste iškyla tam tikra problema: jei ne 90, tai bent 80 proc. Lietuvos architektų kuriamų projektų – daugiabučiai gyvenamieji namai, o iš tokių sudėtinga tikėtis daug socialumo.
Kita vertus, naujajame bauhauze ir tokie pastatai turėtų būti kur kas labiau socialesni ir jungiantys, o ne išskiriantys žmones.“
Architektas, žinoma, savo kūryboje gali ir privalo aktualizuoti, pabrėžti įvairius visuomenei svarbius socialinius klausimus, bet pagrindinis jo veiklos uždavinys yra ne tik nurodyti problemas, bet ir jas spręsti ar bent jau pasiūlyti tolesnius tos srities raidos kelius. Tai vienas esminių bet kokio projekto tikslų.
Ne veltui jau nuo universiteto laikų studentams diegiamas supratimas, kaip pastebėti ir identifikuoti žmonėms rūpimus klausimus, mokėti juos išanalizuoti ir įtikinamai pagal savo profesinę kompetenciją perteikti sumanytus sprendimus visuomenei. Svarbus bendravimo, komunikacijos su ja elementas, grįžtamasis ryšys.
Šiuolaikinės neribotos demokratijos sąlygomis, kai bet kuris pilietis gali labai greitai ir viešai pareikšti savo nuomonę, pateikti pasiūlymus bet kokiam projektui, tai darosi gyvybiškai svarbu. Argumentuoti reikalavimai kartais gali paveikti galutinius rezultatus, lemti sprendinio likimą.
Savaime suprantama, architektūra nėra visagalė panacėja ar universalus problemų raktas, tai tik viena materialaus gyvenimo sferų, tačiau ji svarbi, neišvengiama. Mes negalime, staiga užsimanę, labai lengvai ir operatyviai pertvarkyti mus supančios antropogeninės aplinkos, dažnai turime prie jos prisitaikyti, joje gyventi ir dirbti.
Taigi, architekto, kaip menininko, kūrėjo, vieno iš visuomenės gyvenimo būdą formuojančio asmens, sprendimų sumanytojo, įtaka sociumui, poveikis supančiai aplinkai ir toliau išlieka labai svarbus. Tai apima ne tik žmonių kasdienio gyvenimo, darbo, laisvalaikio praleidimo algoritmus, bet ir miestų plėtros, judėjimo srautų valdymo, santykio su gamtos ar istorinio palikimo aplinka formavimo temas.
Visa tai turi būti ne tik realu, racionalu, ekonomiškai pagrįsta, bet ir estetiškai realizuota. Uždaviniai ir lūkesčiai šiais laikais projektuotojams keliami maksimalūs, o projektavimo procesai trunka ne vienus metus. Žmonėms, tiesiogiai nesusijusiems su šiais klausimais, dažnai tai atrodo sunkiai suvokiama ir paaiškinama.
Gairės kūrėjų idėjoms virsti realybe – investavimas į Naujojo europinio bauhauzo vertybes
2021 m. Europos Komisijos pradėtas projektas „Naujasis europinis bauhauzas“ (angl. „New European Bauhaus“) yra ES politikos ir finansavimo iniciatyva, kuria siekiama pertvarkyti urbanistinę aplinką ir sukurti holistiškai apgalvotus ir suprojektuotus pastatus, viešąsias erdves ir rajonus pereinant prie Europos žaliojo kurso. Ieškoma sprendimų, kurie būtų ne tik tvarūs, bet ir įtraukūs bei estetiški, kartu gerbiant vietų, tradicijų ir kultūrų įvairovę Europoje ir už jos ribų.
Sukurta aplinka, kaip pagrindinis ekonomikos sektorius, daro didelį poveikį ištekliams, aplinkai ir klimato kaitai. Dėl gyventojų skaičiaus augimo ir didėjančios urbanizacijos ji susiduria su didele naujai pastatyto ir renovuoto turto paklausa. Kartu tai daro įtaką asmens gerovei ir visuomenės funkcijoms.
Naujasis europinis bauhauzas remiasi šiomis savybėmis ir poreikiais, siūlydamas naujoviškus sprendimus, kurie leistų urbanizuotai aplinkai tapti tvariai, įtraukiai ir estetiškai.
Praktinis vadovas – NEB investavimo gairės (angl. NEB investment guidelines), kaip pritaikyti pagrindines Naujojo europinio bauhauzo vertybes ir darbo principus urbanizuotos aplinkos projektuose, ypač pastatuose, viešosiose erdvėse ir miestų kvartaluose, 2024.07.29 pristatytas tinklalapyje, skirtame Europos žaliajam kursui:
https://new-european-bauhaus.europa.eu/get-involved/neb-investment-guidelines_en
Naujosios europinio bauhauzo investicijų gairės padeda investuotojams priimti geriau pagrįstus sprendimus, siūlydamos jiems apžvalgą, kaip ir kodėl NEB gali suteikti pridėtinės vertės jiems ir jų akcininkams bei suinteresuotosioms šalims.
Gaires sudaro du pagrindiniai komponentai, kuriais remiami du pagrindiniai tikslai:
Bendrieji patarimai turėtų padėti investuotojams, plėtotojams ir projektų savininkams geriau suprasti, kas yra NEB ir kaip jis konkrečiai siejasi su skirtingais investicijų ir projekto plėtros aspektais bei etapais. Tai parodys, kodėl suderinimas su NEB vertybėmis ir principais suteikia pridėtinės vertės investuotojams ir visuomenei, kaip NEB gali būti naudingas įvairių tipų projektams urbanizuotose teritorijose.
Konkrečios rekomendacijos turėtų padėti formuoti aukštos kokybės projektus, atitinkančius NEB vertybes ir principus. Rekomendacijose taip pat parodoma, kaip tokie veiksmai gali duoti tiesioginės naudos investuotojams, taip pat atkreipiamas dėmesys į iššūkius ir būdus juos sušvelninti.
Apimdamos NEB vertybes ir principus, gairės padeda investuotojams suprasti nefinansinę naudą ir sumažinti išlaidas, įgyvendinant projektus, kurie būtų ilgalaikiai ir neapsiribotų vien finansinės naudos sumetimais.
Integruodama estetiką, tvarumą ir įtraukumą, NEB suteikia investiciniams projektams unikalios kokybės, todėl jie yra patrauklūs investuotojams, norintiems sukurti tvarius ir paveikius projektus.
