Apie prieštaringą miestų tankinimo poveikį

XX a. pabaigoje kilusi miestų tankinimo banga vilnija iki šiol ir bent Lietuvoje tuoj pasieks apogėjų. Tačiau tai – reakcija į prieš tai dominavusią tendenciją – miestų drieką. Ją lėmė XIX a. pab.–XX a. pr. gimusios miesto formavimo tendencijos, kurios savo ruožtu buvo sukeltos realių grėsmių. Tačiau tankindami miestus taip pat  galime sukelti nepageidaujamą poveikį. Apie tai savo paskaitoje „Apie urbanistinio tankinimo poveikį ir planavimo motyvus“ pasakoja švedų urbanistė, prof. dr. Meta Berghauser Pont iš Čalmerso technologijos universiteto (Geteborgas, Švedija).

Miestų tankinimo spąstai

Per amžius miestai tankėjo natūraliai – sulig gyventojų gausėjimu. Ilgainiui tai tapo rimta problema: visų pirma, daugybei žmonių gyvenant glaudžiai vienas šalia kito, pandemijos plito labai greitai ir užkirsti kelią joms buvo sunku. Kita vertus, pramonės revoliucijų sukelta tarša neigiamai paveikė gyventojų sveikatą, dėl ko susirūpinta sanitarinėmis gyvenimo sąlygomis. Visa tai vertė miesto valdžias imtis statybų reguliavimo. XX a. pirmoje pusėje architektūros modernistai užsibrėžė išspręsti šias problemas. Žymiausias tokių siūlymų urbanistikoje – anglų urbanisto E. Howardo pasiūlyta miesto-sodo koncepcija, suteikusi impulsą priemiesčių vystymui, o vokiečių architektas W. Gropiusas parengė minimalaus gyvenamojo būsto standartą (vadinamąjį existenzminimum standartą). 

M. Berghauser Pont atskleidžia, kokie pokyčiai formavo Europos miestus  XX a. Tai susiję su trimis tendencijomis: pirma, gyventojų viename bute mažėjo (pavyzdžiui, Švedijoje šis santykis kito nuo maždaug 5 gyventojų viename bute iki 1,7 žmogaus); antra, keitėsi žemės paskirtis – jos panaudos spektras plėtėsi, ypač išaugo žaliųjų plotų kiekis (kas be abejo būtina sveikam gyvenimui mieste); trečia, patys būstų plotai didėjo: Jei 1876 m. standartinio buto plotas siekė vos 30 kv. metrų, tai 1958 m. vidutinis butas jau buvo 80 kv. metrų, o 1998 m. – 120 kv. metrų ploto. Tokiu būdu miestų teritorijos plėtėsi, ir nors gyventojų skaičius augo, tačiau santykis tarp urbanizuotos teritorijos ir gyventojų joje kiekio žymiai krito, ir ilgainiui tai virto problema: butai tik erdvėjo, o gyventojų kiekis jame – mažėjo, kas sukėlė nemenką problemą miestuose – jų drieką. 

Tad nuo maždaug 2000-ųjų vėl sukama urbanizuotų vietovių tankinimo keliu. Ir nors Jungtinių Tautų agentūra Habitat ragindama siekti, kad gyventojų tankumas miestuose būtų didesnis nei 150 gyv./ha, tarsi uždegė žalią šviesą beatodairiškam miestų tankinimui, svarbu vėl neperlenkti lazdos.

Kaip būtų galima perlenkti lazdą tankinant miestą? Lektorė siūlo neišleisti iš akių kitų faktorių, susijusių su šiuo procesu.  

Viena problemų – tradiciniai tankumo rodikliai pernelyg supaprastinta mūsų aplinkos vertinimą: skaičiuojami arba žmonių kiekis ploto vienete arba – užstatomo sklypo ir pastato ploto santykis. Lektorės teigimu, planavimo dokumente nurodytas užstatymo intensyvumas iš esmės nieko nepasako apie užstatymo morfologiją. „Todėl toks reguliavimas iš esmės yra beprasmis ar net gali būti klaidinantis, – pastebi dr. Meta Berghauser Pont, – nes neatspindi niuansų, kaip erdvė patiriama ir naudojama miesto aplinkoje.“ Pasak jos, svarbu atsižvelgti ir į tai, kaip užstatymo intensyvumas koreliuoja su pastatų, miesto forma, bei kaip tai veikia miesto gyvenimą: tiek žmonių, tiek kitų gyvybių, esančių mieste, įskaitant augmeniją, klestėjimą. Ką daryti? 

Pasak profesorės, tinkamos urbanistinės formos gali būti naudojamos talkinant miestą, bet sykiu – kontroliuojant triukšmo ir oro kokybės lygį. Tačiau tam reikia sudėtingesnės planavimo sistemos, nei taikoma dabar. Vieną tokių alternatyvų sukūrė ir M. Berghauser Pont su kolega iš Norrköpingo savivaldybės Peru Hauptu. Jų metodika – Spacematrix – užtikrina optimalų planuojamo miesto tankumą. ji pristatoma atviros prieigos knygoje „Spacematrix: Space, Density and Urban Form“ (1). Autorių pasiūlyta sistema apima kur kas daugiau aspektų (užstatymo intensyvumą, tankumą, pastatų aukštį ir atvirų erdvių koeficientą), todėl tiksliau atspindi realybę. Kad ir planuojamą ateityje. 

Dešimtmečius tyrinėjusi miestų struktūrą, užstatymo morfotipus, Meta drąsiai teigia, kad nors mes įpratę kalbėti apie miesto tankumą, tačiau pagrindinis miesto gyvybingumo variklis yra artumas (proximity), siejamas su gatvių tinklu.

Kada miestų tankinimas naudingas, o kada – žalingas?

Ne pirmus metus M. Berghauser Pont Čalmerso technologijos universitete vadovauja mokslininkų grupei, kuri atliko metatyrimą, t. y. išanalizavo viso pasaulio mokslininkų atliktus tyrimus apie urbanistinį tankinimą. Siekdami suprasti, kaip tai veikia mūsų gyvenimus, jie sąmoningai atrinko ne teorinius, o empirinius (praktinius) miesto tankinimo tyrimus. Taip iš tūkstantinių mokslinių publikacijų buvo atrinktos 229, į kurias ir buvo įsigilinta. Jie išanalizavo ir susistemino duomenis pagal tai, kokiais aspektais analizuotas miesto tankumo poveikis bei kt.

Surinkti duomenys tam tikra prasme atskleidė… sociologo R. K. Mertono suformuluotą „savaime išsipildančios pranašystės“ fenomeną: argumentai, dažniausiai girdimi grindžiant miesto tankinimo naudą, dažniausiai ir buvo tikrinami moksliniuose tyrimuose. Turbūt nereikia net minėti, kad ekonominis efektyvumas – visų pirma, grindžiamas miesto infrastruktūros maksimaliu išnaudojimu – yra vienas jų, pasisakant už miesto tankinimą. 

Kitus poveikio aspektus analizuojantys tyrimai ne tokie gausūs, tačiau jų įžvalgos tikrai naudingos platesniam tankinimo proceso poveikio matymui.

Atlikus metatyrimą, nustatytos šešios pagrindinės miesto tankinimo poveikio sritys: infrastruktūra, transportas, ekonomika, gamtinė aplinka, socialiniai klausimai ir sveikatos sritis. Žinia, kiekviena turi subkategorijas. Pavyzdžiui, sveikatos sritį sudaro fizinė sveikata, psichinė sveikata, oro užterštumo ir garso poveikis sveikatai bei pan.

Išryškėjo tendencijos: dalį mūsų gyvenimo aspektų tankinimo procesas veikia teigiamai. Tai ir – viešųjų ir komercinių paslaugų pasiekiamumas, ir paslaugų įvairovė, vandens, kanalizacijos ir šiukšlių išvežimo paslaugos, energijos taupymas, viešasis transportas, viešieji finansai, nekilnojamojo turto vertė, kelionių metu patiriamos mažesnės emisijos, keliavimo elgesys, produktyvumas, pėsčiųjų ir dviračių populiarumas.

Kitose srityse pokyčiai vertinti prieštaringai: vienuose tyrimuose tankinimas rodė darąs teigiamą pokytį, kituose – neigiamą. Kalbama apie tokias sritis kaip socialinis teisingumas, fizinė sveikata, saugumas, klimatas. „Vadinasi, apie juos turime sužinoti daugiau, t. y. atlikti dar ne vieną empirinį tyrimą“, – reziumavo M. Berghauser Pont. 

O dalyje sričių buvo nustatytas aiškiai neigiamas miesto tankinimo poveikis. Tai ir mūsų gerovė, ir oro kokybė, bendravimas tarp žmonių, bioįvairovė, ekologinė situacija, mikroklimato, psichinės sveikatos (didelis gyventojų glaudumas kelia stresą ir depresiją), kriminogeninė padėtis, paviršinis vanduo, rekreaciniai želdynai. Kitaip tariant, didelis miesto tankis gali sukelti įvairias socialines ir aplinkos problemas, pavyzdžiui, perpildymą žmonėmis, triukšmą, oro taršą ir prastina gyvenimo kokybę, jeigu miesto planavimas nėra atitinkamai pritaikytas.

Įdomu, kad skyrėsi įvairių žemynų mokslininkus dominančios sritys: pavyzdžiui, jei Šiaurės Amerikoje tarp tyrėjų aktualiausias transporto klausimas, tai Europoje daugiau dėmesio skiriama socialiniam tankinimo poveikiui, o Azijoje aptariant miestų tankinimą, labiausiai rūpi gyventojų sveikata (daugiau, nei tai tyrinėja Europos ar Šiaurės Amerikos šalių mokslininkai). Deja, tik šių trijų kontinentų mokslininkų tyrimai analizuoti, nes kituose žemynuose dar nelabai gilinamasi į šią sritį, nors, tarkim, Afrikos miestai tankėja itin sparčiai. (2)

Teritorijų planavimas: faktai ir įsitikinimai 

Minėtoji M. Berghauser Pont mokslininkų grupė, gautas metatyrimo išvadas sugretino su Švedijos savivaldybių bendrųjų planų analize (taip pat žiūrėdami, kurios su tankinimu susijusių sričių nėra įtrauktos į teritorijų planavimo užduotis). 

Toks sugretinimas leido pamatyti, kurios gyvenimo mieste sferos yra veikiamos tankinimo, t. y. ką rodo moksliniai tyrimai, ir kuo vadovaujasi bei ką skelbia teritorijų planuotojai. Kelis dešimtmečius tyrinėjanti miesto morfologiją mokslininkė parodė sudėtingą, daugiapakopį tyrimo metodą, kuris padėjo išryškinti dvi – anot mokslininkų ir anot praktikų-urbanistų, teritorijų planuotojų – dominuojančių tendencijų grupes. Ji rado neatitikimų.

Pavyzdžiui, urbanistai praktikai teigia, kad tankinant miesto aplinką, auga bendrystė tarp kaimynų bei pati gyvenimo kokybė, nors realybėje mokslininkai nustatė, jog tankinimas sukelia priešingą efektą.

Pasak lektorės, tyrimai parodė, kad nors yra teigiamas miestų tankinimo poveikis viešajai infrastruktūrai, transportui ir ekonomikai, bet yra ir priešingai – neigiamas – jo poveikis aplinkai, gyventojams ir jų sveikatai. Tai atskleidžia, kokia sudėtinga užduotis tenka miestų planuotojams: įvertinti kompromisus, susijusius su tankinimu, prisitaikyti prie dabartinių urbanizacijos tempų, ir užtikrinti gamtinės aplinkos bei gyventojų gerovę. 

***

Straipsnis parengtas remiantis architektės-urbanistės, dr. Meta Berghauser Pont paskaita „Apie urbanistinio tankinimo poveikį ir planavimo motyvus“ (On urban densification effects and planning motivations). Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Subalansuotas miestų tankinimas”, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir UAB „ACO Nordic“.

1. Knygą rasite Delfto technologijos universiteto bibliotekoje: https://books.open.tudelft.nl/home/catalog/book/38. Beje, šioje knygoje – be kitų įsitikinimų ir konceptų – autoriai demistifikuoja ir kompaktiško miesto idėją.
2. Daugiau įžvalgų, pjūvių ir visų 229 tyrimų sąrašą su analizės įrankiais švedų mokslininkai pateikia universiteto metatyrimo duomenų bazėje.