Praeities stilių kaita buvo kur kas retesnė ir stabilesnė nei moderniais laikais – ankstesnieji kito šimtmečiais, jei ne ilgiau, o šiais laikais nepakanka ir penkiasdešimties metų. Ar greitai kintanti architektūra, jos stilistika ir estetika turi tokią pat išliekamąją vertę? Apie tai kalbamės su Algimantu Mačiuliu, jauniausiu architektų dinastijos trečios kartos atstovu, VGTU (dabar „Vilnius Tech“) Architektūros fakulteto absolventu, pasirinkusiu mokslininko tyrėjo kelią. Neseniai Algimantas apsigynė disertaciją tema „Šiuolaikinės Lietuvos architektūros meninės raiškos tendencijos“. „Disertacijos tikslas buvo parodyti, kad Lietuva nebuvo sovietinės imperijos provincija, o labiau europinio identiteto sudėtine dalimi. Todėl ir šiuo metu mūsų tendencijos yra labiau pasaulietiškos, susijusios su globalia įtaka“, – sako A. Mačiulis. 

Kas turėjo didžiausią įtaką istorinių stilių formavimesi? Kaip atsiranda stilius, kaip jis gimsta?

Istoriniai stiliai daugiausia formavosi dėl konstrukcijų tobulėjimo. Jų pokyčiai padėjo suformuoti didesnes erdves ir skliautus. Baroko laikais dekoras nebuvo vien tik estetinis elementas, jis funkcionaliai dengdavo konstrukcijų sandūras, suniveliuodavo jų atvirumą. Modernizmas irgi taiko panašius principus – moderniais statybos elementais perdengti didesnes erdves, taip pat pro ištobulėjusias langų konstrukcijas įleisti į pastatus kuo daugiau šviesos. 

Kokia ideologija būdinga šiuolaikiniams stiliams? Kas jiems daro įtaką?

Šiuolaikinius stilius labiausiai veikia pasikeitę principai ir tikslai, čia ypač svarbus ir architekto vaidmens pasikeitimas. Architektas jau nebėra tik formos kūrėjas, o sudėtinės komandos, sprendžiančios konkrečias problemas, reaguojančios į iššūkius, dalis. Jo užduotis – susisteminti galybę reglamentų ir, juos išlaikant, pasiekti užsibrėžtą tikslą. Jau beveik neliko ir konkretaus kūrėjo vardo ties projektu, nes už jo stovi įmonė – daugybė žmonių. Vargu ar kiekvienas jų atskirai turi savo braižą, veikiau tai įmonės filosofija, vertybės, prioritetai, sprendimų visuma, kaip padaryti daugiau mažesnėmis sąnaudomis. Tendencija – tvarus projektavimas ir plėtra, reaguojant į aplinką, klimato pokyčius ir kartu įvertinant projektui numatytus finansinius išteklius. Architektūra tampa socialiai atsakingesnė.

Istorijos įtaka architekto asmenybei: pokalbis su architektais

XX amžiuje buvo galima įžvelgti įvairių stilistinių bruožų – modernizmas, postmodernizmas (dekonstruktyvizmas, haitekas). Kai kurie šiuolaikiniai pastatai gana aiškiai stilistiškai išreikšti. Ar tai reiškia, kad ne vien konstrukcijos ar racionalumas lemia šiuolaikinę architektūrą?

Įprasta manyti, kad postmodernizmas yra arkos ar kitoks istorizmo atkartojimas, tarsi nostalgija praeities stiliams ir jų detalėms. Postmodernizmas yra viskas, kas vyko po modernizmo. Dekonstruktyvizmas ir haitekas yra postmodernizmo išraiška, vėlyvojo modernizmo atmaina. Modernizmas yra labiau apie technologijų išryškinimą, o postmodernizmas – apie pastato idėją. Haitekas iš esmės ironiškas, pašiepiantis perdėtai demonstruojamą technologinį progresą. Ryškus pavyzdys – Paryžiaus Pompidou centras, tapęs tarsi inžinerinės struktūros postmodernistine ironija. Postmodernizmas mėgo pasišaipyti iš pastatų ar jų detalių, kurios būdavo perdėtai liaupsinamos. 

Paryžiaus Pompidou centras. Kiev Victor nuotr.

Anksčiau architektai taip pat vadovavosi tendencijomis: matė pažangius objektus ir stengėsi pritaikyti analogiškas idėjas. Architekto vaidmuo dabar nebėra tik pastato kūrimas. Individualūs architektų sprendimai nebesiremia kokiais nors formaliais stiliais. Jie orientuoti į iškeltą užduotį ir su tuo susijusius sprendimus. Pastatai taip pat gali ir keistis integruojant interaktyvių, skaitmeninių technologijų, medijų – tai gali būti ir ekranai, ir statinio transformacijos jo viduje, nesusijusios su jokia formalia išraiška.

Tačiau Vilniaus kelių policijos komisariatas Giraitės gatvėje turėjo išraišką ir estetiką, kuri darė jį vertingą – architektų bendruomenė ilgai priešinosi nugriovimui.

Kalbėdamas apie pasikeitusį architekto vaidmenį, turiu omeny pastarųjų dešimtmečių pokyčius. Giraitės gatvės policijos pastatą laikyčiau praeito amžiaus architektūros objektu. Tam laikmečiui būdingas formalesnis požiūris. Simboliai, užkoduoti tame pastate, yra architekto, kaip meistro, idėjos, būdingos meno kūriniui, todėl jis buvo vertingas. Pastatas turėjo nemažai bruožų, kurie šiais laikais būtų sunkiai pateisinami. Pavyzdžiui, būtų brangu statyti lenktą sieną be aiškios priežasties. 

Ar pastatas turėtų būti projektuojamas taip, kad galėtų būti išrenkamas pasibaigus jo gyvavimo laikui? Jeigu svarbiau palikti kuo mažesnį pėdsaką, jo išliekamoji vertė – sąlyginė.

Didesnė dalis to, kas sukurta žmogaus, prieštarauja gamtai. Jeigu stengiamės palikti kuo mažesnį pėdsaką gamtoje, tai nėra susiję su mūsų norais statyti pastatus su ypatinga išraiška. Perteklinis pastato įprasminimas nėra šiuolaikišką požiūrį atspindinti tendencija. 

Ar išliekamąją vertę turi tik konkretus pastatas? Tai gali būti ir technologiniai, konstrukciniai išradimai, idėjos, sprendimai, kurie gali būti užkoduoti naujame statinyje. Planeta nėra beribė, mes negalime jos užstatyti vien tik artefaktais. Vertė yra tai, kas būdinga, pažangu, kas skatina vystyti tausojančias tendencijas. Mano senelio (architekto, prof. Algimanto Mačiulio – red. pastaba) projektuotas Tauro ragas, kuris daug kam patiko ir kėlė nostalgiją, kurtas pagal pažangiausias to meto tendencijas. Pats autorius pripažįsta, kad pastaruoju metu jis buvo ne vietoje ir tokio pastato ten nebeturėtų likti. Nors ir tenka dėl to apgailestauti. Ateities kartoms teks atsakomybė apgalvoti, kaip elgtis su praeities artefaktais. Ko gero, nebūtina visko šalinti – visuomenei gali būti svarbu, kaip ir kokiais būdais buvo statomi pastatai, koks tuo metu vyravo urbanistinis audinys ar pan. Pastatas nėra vien siena ar plyta. Pastatai – vietoženkliai formavo ir ateities suvokimą. Kuris pastatas svarbesnis ar mažiau svarbus, yra diskusijų klausimas.

Alaus baras „Tauro Ragas“, 1974 m. Architektai Algimantas Mačiulis ir Eugenijus Algimantas Gūzas.

Nes priešingu atveju galime prarasti daugelį XX–XXI amžiaus pastatų?

Architekto A. Ambraso projektuotas „Swedbanko“ pastatas Vilniuje, Konstitucijos pr., yra „perskeltas“ per pusę, padalytas į dvi dalis įstiklinto atrijaus, nes toje vietoje į Žaliąjį tiltą vedė gatvelė. Ir pastatai tarsi nusilenkia istorinei atminčiai. Tai konceptualu, unikalu kalbant apie kontekstą ir atspindi kūrėjo pagarbą praeičiai. Ne vien tik formali išraiška. Nesakau, kad nesvarbūs yra netolimos praeities artefaktai. Jeigu jie tinkamoje vietoje, juos galima pritaikyti naujiems poreikiams rekonstruojant ar konvertuojant, tai gali būti tradicijų tęstinumas, antrinis pastato panaudojimas. Nes svarbu, kaip pastatuose buvo pritaikytos vietinės medžiagos, statybos būdai. Taip globaliame pasaulyje bandome išlikti savimi. Architektai, projektavę prieš mus, buvo profesionalai, atsižvelgę į laikmečio aktualijas, rėmęsi pažangiausiais pavyzdžiais, ir tai svarbu. Šiuo metu mūsų suvokimas, kaip projektuoti, yra pasikeitęs. Tačiau su globaliu tvarumu gali atsitikti panašiai kaip su globaliu modernizmu, kai naujosios miestų dalys suvienodėjo, tapo monotoniškos. Mes nebenorime beveidės architektūros tiražavimo. Architektai, atsižvelgdami į globaliai keliamus reikalavimus, gali išsikelti ir savo asmeninį uždavinį – įvertinti vietos kontekstą bei tradicijas, esamas duotybes, sukuriant naratyvą, pridedantį pastatui papildomos vertės. Ar projektuosime taip kaip praeityje – ko gero, ne. Mūsų ateities produktų vertė bus kitokia.

„Swedbank“ biuras. Ambraso architektų biuras, 2009 m. Nathan Willock nuotr.

Vis dažniau prabylama apie žmogiškąjį mastelį, prie žmogaus priartintą architektūrą. Ar tai galėtų būti viena naujausių tendencijų – pagal medžiagiškumą, pastato aukštingumą, jo tūrį? Sukurti jaukumą, būdingą senųjų Europos miestų istoriniams centrams, pamėgtiems ir vietinių gyventojų, ir turistų?

Kiekvienas žmogus mato mastelį skirtingai, remdamasis savo patirtimi. Vienokį mastelį turi Vilniaus senamiestis, kitokį – Paryžiaus ar Barselonos. Ir žmonės, užaugę tuose miestuose, jaučia jį kitaip. Istoriniai centrai patrauklūs tuo, kad juose yra daugiasluoksniškumas, įvairovė, kultūros prisotintos vietos, kurios formavosi daugelį šimtmečių. Nemanau, kad tik mažaaukščiai pastatai traukia lankytis tuose kvartaluose. Žmogiškasis mastelis svarbu, tačiau jis turėtų būti sprendžiamas urbanistinių teritorijų lygmeniu, o ne pavieniais pastatais. Taip pat svarbus kontekstas, urbanistinės plėtros ypatumai. Neįsivaizduočiau Niujorko be dangoraižių, jo centras taip pat yra patrauklus daugumai žmonių ypatinga, tik tam miestui būdinga vietos dvasia. Genius loci taip pat ne mažiau reikšminga.

Vilniaus senamiestis. Kęstučio Stoškaus nuotr. 1998 m.

Gal nujaučiate, kas ateina su nauja banga? Ar jau yra kokių sektinų pavyzdžių? 

Sunku įsivaizduoti, kas bus net artimiausioje ateityje. Mano studijų laikais ir iki šiol dar vis kalbama apie parametrinį projektavimą, kai kompiuteris parenka geriausią algoritmą. Gan dažnai šis projektavimo įrankis sukuria projektus, kuriuos vėliau yra per didelė našta įgyvendinti. Tarkim, nemažai dėmesio sulaukęs įspūdingas Zahos Hadid Gughenheimo muziejaus Vilniuje projektas, tačiau tokį statinį būtų sudėtinga pastatyti ir išlaikyti. Be abejo, muziejus sukurtų didelę pridėtinę vertę miestui, gal net perkeltų į kitą lygmenį ir pritrauktų daug turistų. Vis tik tokie pastatai nesusiję su kontekstu, tai yra dizaino objektai patys iš savęs. Jeigu miesto urbanistiniame peizaže ir galėtų atsirasti tokia architektūra – tarsi deimantas ant žiedo, tai nėra tendencija, kuri turėtų būti sektina gyvenamiesiems ar verslo objektams projektuoti. Galima šį tikslą pasiekti ir įprastomis priemonėmis – organizuojant konkursus, padedančius išgryninti geriausius sprendimus. Nebūtinai kuo įmantriau ir tuo pačiu gerokai brangiau, o per užduoties, tikslo formulavimą – ko yra siekiama toje vietoje, kokie visuomenės lūkesčiai, galimybės įgyvendinti numatytą reprezentacinį objektą. 

Zahos Hadid Gughenheimo muziejaus Vilniuje vizualizacija

Skaitykite: Istorinė architektūros perspektyva: pokalbis su architektūrologu Vaidu Petruliu.

Straipsnis paskelbtas „Statyba ir architektūra“ 2024 m. vasaros numeryje.