Lietuvos žydų (litvakų) istorijai daugiau kaip 700 metų, per kuriuos būta visko: pakilimų ir nuosmukių, Holokausto, kurio padariniai Lietuvoje buvo itin skausmingi. Po fizinio bandymo susidoroti su žydų tauta sekė dvasiškai žlugdanti sovietinė okupacija, kurios metu buvo sunaikinta didelė dalis po karo išlikusio žydų kultūrinio paveldo Lietuvoje.
Tačiau žydų istorija Lietuvoje neprasidėjo ir nepasibaigė Holokaustu. Lietuva pasaulio žydams daugelį metų buvo pripažinta ne tik litvakų, bet ir apskritai pasauliniu žydų kultūros, judaizmo religijos, intelektualinių bei meninių ieškojimų centru. Šiandien iš šio nepaprastai glaudaus dviejų tautų ryšio teliko trupiniai.
Tai, kad Lietuva buvo daugiakultūris ir daugiasluoksnis kraštas, turintis turtingą kultūrinę ir religinę Lietuvos žydų istoriją, liudija tik atminimo lentos, senieji kapai ir įvairiose Lietuvos miestuose išlikusios mūrinės, rečiau medinės sinagogos. Dabar šie atminimo ženklai primena apie iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyvenusią gausią žydų bendruomenę.
Šiuo pasakojimų ciklu siekiame prisidėti prie unikalaus litvakų kultūrinio ir istorinio palikimo išsaugojimo ir sklaidos, ugdyti visuomenės pagarbą tautinių mažumų kultūroms, skleisti tolerancijos idėjas.
Kėdainių žydai
Kėdainiai – vienas iš septynių Lietuvos miestų, turinčių unikalų istorijos ir urbanistikos paminklą – senamiestį. Senamiestis yra daugiausia Lietuvos ir užsienio turistų bei istorijos mėgėjų sutraukianti, puoselėjama ir kiekvienais metais gražėjanti Kėdainių vieta. Nors žydai šiame krašte nebegyvena nuo tragiškųjų Antrojo pasaulinio karo laikų, čia tebeišlikęs jų kultūros paveldas, kuris tvarkomas, puoselėjamas ir pristatomas vietos bendruomenei ir čia užklystantiems turistams.
Dešinėje Nevėžio pusėje pradėjus kurtis miesto tipo gyvenvietei, atsirado ir turgaus aikštė. Kol nebuvo tilto, jungiančio Nevėžio upės krantus, pavasarį ir rudenį, pakilus vandens lygiui, ne visada buvo galima pervažiuoti per brastą. Žmonės, atvažiavę iš apylinkių į turgų, sustodavo dešinėje Nevėžio pusėje ir čia parduodavo savo produktus. Gyvenvietei sparčiai augant, aikštės pakraščiuose pradėjo kurtis sodybos, krautuvės, karčiamos. Taip atsirado aikštė, kuriai kaip seniausiai Kėdainių turgavietei prigijo Senosios rinkos vardas.
XVII a. į Kėdainius pradėjo keltis žydai, kai Kristupas Radvila 1627 metais žydams suteikė leidimą oficialiai apsigyventi Senosios rinkos teritorijoje. Palaipsniui ši miesto dalis perėjo į žydų rankas ir nuo XVII a. antrosios pusės Senoji rinka pradėta vadinti Žydų rinka. XIX a. pradžioje žydai čia pasistatė ir pirmąją medinę sinagogą, ligoninę ir ritualinę pirtį, būtent šioje vietoje ėmė formuotis dvasinis ir religinis bendruomenės centras. Žydų bendruomenė visada buvo labai susitelkusi, todėl jie turėjo ne tik savus pastatus, bet ir būrėsi į organizacijas, šelpė bei rėmė vieni kitus. Senosios Rinkos prieigos, kur gyveno žydai, buvo tankiausiai apgyvendintas Kėdainių miesto kvartalas. To meto gyvenamieji namai buvo mediniai, dengti šiaudais, tad, vienam jų užsiliepsnojus, sudegdavo kone visi aplink buvę pastatai, ugnis čia plisdavo lengvai. Todėl Kėdainių žydų štetle buvo itin reikalingi ugniagesiai.
[su_youtube url=”https://youtu.be/irVGYBNDSEU „]Iki XIX a. žydų gyvenimas buvo gana uždaras, tačiau vėliau jis tapo vis labiau atviresnis. Amžiaus pabaigoje vykusio surašymo duomenimis, Kėdainių mieste daugiau kaip 60 proc. gyventojų sudarė žydų tautybės asmenys. Jie vertėsi įvairiomis verslo sritimis. Ypač garsėjo žydai audėjai, šį amatą išlaikę visą XIX a. Išimtinai žydų rankose buvo ir kalvio, skardininko, skerdiko bei kailiadirbio amatai.
Kėdainių sinagogų kompleksas
Iš Kėdainių buvusio trijų pastatų komplekso (dviejų sinagogų ir skerdiko namo) liko dvi sinagogos. Didžioji barokinio architektūros stiliaus sinagoga buvo pastatyta 1784 metais vietoje prieš tai sudegusios medinės sinagogos, kurioje dvasiškai brendo būsimasis Talmudo žinovas Elijas ben Saliamonas Zalmanas, kitaip žinomas Vilniaus Gaono vardu. Manoma, kad Vilniaus Gaoną jaunystėje mokė vienas žymiausių Jeruzalės Talmudo komentatorių kėdainietis Mošė ben Simonas Margolis. Kėdainių rabinai iš Kacenelenbogenų giminės garsėjo kaip geri Talmudo žinovai. Todėl neatsitiktinai 1727 metais į Kėdainius studijuoti Talmudo atvyko Elijahu ben Šlomo Zalmanas – būsimasis Vilniaus Gaonas Elijahu, gyvenęs čia keletą metų ir vedęs vietinę merginą, vardu Chana. Elijas ben Saliamonas Zalmanas buvo netradicinis mąstytojas, jo požiūris į gyvenimą bei religiją buvo labai griežtas, ir tikriausiai šiuolaikiniam žmogui jis nebūtų priimtinas, tačiau jo autoritetas pasaulyje iki šiol toks didelis, kad neatsirastų religingo, praktikuojančio žydo, kuris nežinotų, kas yra „Vilna Gaon“.
Nauja mūrinė iki šių dienų išlikusi Didžioji sinagoga buvo pastatyta vos per ketverius metus. Tai viena iš dviejų baroko stiliaus sinagogų visoje Lietuvoje. Ji sumūryta iš plytų, tinkuota. Sinagogos planas – stačiakampis su prieangiu ir pagalbinėmis patalpomis vakarų pusėje. Sinagogos eksterjero formose galima įžvelgti Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios įtaką. Jos sienas skaido piliastrai ir aukštos nišos, kuriose įkomponuoti segmentinių arkų langai. Vyrų salę anuomet dengė medinis, kiek išlenktas skliautas, tapytas floros ir faunos motyvais. Prie rytinės sienos stovėjo medinis drožinėtas aron kodešas. Didžiosios sinagogos vidaus puošyba užtruko kur kas ilgiau nei pačių maldos namų statyba, interjero dekoravimo darbai užbaigti tik 1807 metais. Sinagoga savo freskomis ir nepaprasto grožio sietynais garsėjo visame regione, o patys žydai teigė, jog ši sinagoga buvo viena iš gražiausių Lietuvoje.
1837 m. šalia Didžiosios sinagogos buvo pastatyta antroji – Mažoji, arba Žieminė, sinagoga. Pastaroji buvo ne taip prabangiai puošta, tačiau šildoma. Esant poreikiui ir galimybėms, žydai daug kur statė po dvi sinagogas, taip sukurdami sinagogų kompleksą. Vasarinė sinagoga įprastai buvo erdvesnė ir puošnesnė, o žieminė – mažesnė, tačiau šildoma. Žieminė sinagoga statyta vėlyvojo klasicizmo ir pradėjusio plisti romantizmo periodu, tačiau jos eksterjero architektūra artimesnė istorizmo stilistikai. Sinagoga sudaryta iš vienaukštės vyrų salės ir prie jos prijungtos dviaukštės dalies, kurioje yra prieangis bei moterų galerijos. Segmentinių arkų pastogę juosia karpyto kontūro frizas. Maldos namų interjere iki šių dienų išliko vyrų salės erdvę skaidantys keturi bimos stulpai. Buvusioje moterų galerijos sienoje tankiai išdėstytos nedidelės angos, užbaigtos smailėjančiomis arkomis. Didžiąją Mažosios sinagogos pastato dalį sudarė ištisinė vieno aukšto patalpa, kur melsdavosi vyrai, o likusioje pastato dalyje, antrame aukšte, posėdžiaudavo žydų bendruomenės narių teismas. Prasikaltusieji buvo uždaromi į greta Mažosios sinagogos pastatytą skerdėjo namą, kuriame dar gyveno skerdikas, jis pjaudavo paukščius ir skersdavo gyvulius žydų maistui. Šį namą ir Mažąją sinagogą jungė į sinagogų kiemą vedantys balti arkiniai vartai, ant kurių buvo įrengtas saulės laikrodis. Laikrodžio centre buvo įtvirtintas metalinis strypas, kurio šešėlis krisdavo ant apvalaus ciferblato, kuriame vietoje skaičių buvo nupieštos hebrajiškos raidės ir taip rodydavo tikslų saulės laiką. Panašių laikrodžių būta ir kitų Europos miestų žydų kvartaluose. Remiantis 1880 metų rašytiniais dokumentais, Kėdainiuose minimi 7 žydų maldos namai ir mokyklos. XX a. pradžioje Kėdainių žydai turėjo 8–9 maldos namus.
Tarpukariu Kėdainių žydų bendruomenė gyveno gana visavertį gyvenimą: veikė mokyklos, našlaičių prieglauda, pirtis, Žydų liaudies bankas, senelių prieglauda, gaisrininkų komanda. Veikė nemažai žydų kultūros, sporto, visuomeninių bei politinių organizacijų. Ypač svarbi buvo Kėdainių žydų labdaros, socialinės pagalbos ir kultūros draugija „Ezro“, jai priklausė pastatai, kurie buvo nuomojami vargstantiems tautiečiams. 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Kėdainiuose gyveno 2499 žydai. Žydai sudarė absoliučią to meto Kėdainių verslininkų daugumą. Žydų dėka nuo XIX a. II pusės Kėdainiuose paplito ir agurkų verslas. Čia būta didžiausių agurkų auginimo plotų visame Baltijos regione. Be žemės ūkio ir kitų verslų, žydai aktyviai dalyvaudavo ir Kėdainių miesto valdybos veikloje.
Deja, apie 300 metų trukusią Kėdainių žydų bendruomenės gyvavimo istoriją nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas, kurio padariniai buvo tragiški. Antrojo pasaulinio karo metais didžioji dauguma vietos žydų buvo priversti palikti savo namus. Kėdainių, Šėtos ir Žeimių žydai pateko į nacių suformuotą uždarą getą. 1941 metų rugpjūčio 28 d., vadovaujami nacių, jų aktyvūs vietiniai pagalbininkai lietuviai šalia Smilgos upelio Daukšių kaime sušaudė 2076 Kėdainių, Šėtos ir Žeimių žydų.
Antrasis pasaulinis karas nepasigailėjo ne tik žydų tautos, bet ir visko, kas sieta su ja. Sunaikinus bendruomenę, buvo išgrobstytas jų turtas, nugriautas skerdėjo namas, verslai nusavinti ar išplėšti. Ilgai tarnavusios žydų religinėms, pasaulietinėms ir bendruomeninėms reikmėms, Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo sekusiu okupacijos laikotarpiu Kėdainių sinagogos buvo tapusios sandėliais, ir arklidėmis, o sovietmečiu Senosios Rinkos aikštė buvo pervadinta – Liaudies aikštės vardu.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo sugrąžinti Senosios Rinkos aikštės ir Žydų gatvės vardai. 1993 metais restauruota Smilgos gatvėje esanti viena iš 3 išlikusių Kėdainių sinagogų ir perduota Lietuvos žydų bendruomenei. 1997 metų rugsėjį, pažymint 200-ąsias Vilniaus Gaono Elijahu mirties metines, ant jos buvo atidengtos memorialinės lentos hebrajų ir lietuvių kalbomis. Sovietmečiu Didžiosios sinagogos interjeras buvo smarkiai suniokotas, pakeista erdvės struktūra, bet 2004 metų vasarą restauravus pastatą, čia pradėjo veikti Kėdainių dailės mokykla.
Prieš keliolika metų pabaigus (Žieminės) sinagogos rekonstrukciją, šiame pastate įsikūrė Kėdainių krašto muziejaus daugiakultūris centras. Nuo 2002 metų sinagogoje veikiančiame centre įrengta ekspozicija apie Kėdainių žydų bendruomenę ir Holokaustą. Vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, koncertai, parodos ir seminarai. Priešais sinagogas Senosios rinkos aikštėje pastatyta Felikso Paulausko meninė kompozicija „Shoah.Ich bin Keidaner“, kurios centre esančioje stilizuotoje Dievo akyje įmontuotos 2 076 šovinių tūtelės, simbolizuojančios kiekvieną žuvusį šio krašto žydą.
Dėkojame Kėdainių krašto muziejaus daugiakultūriam centrui ir Judaikos tyrimų centro vadovei Larai Lempert.
Archyvinių nuotraukų šaltinis.
Kūrybinė grupė: Kostas Kajėnas, Donatas Puslys, Gedimians Šulcas, Vytautas Kirlys
Projektą iš dalies finansuoja – Lietuvos kultūros taryba.
[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]Visos projekto dalys:
I dalis. Kauno choralinė sinagoga
[/su_note]
