Diskusijų audrą sukėlusių Vilniaus ir Kauno kogeneracinių jėgainių statyba skinasi kelią į priekį. Be galimos taršos grėsmės, visuomenei rūpi ir naujųjų statinių architektūrinė išraiška. Ar naujieji statiniai darniai įsilies į aplinką, ar pademonstruos sėkmingus šiuolaikinės industrinės architektūros pavyzdžius, o gal, priešingai, taps dar vienais aplinkos svetimkūniais?

Paneigti išankstines nuostatas

Vilniaus kogeneracinės jėgainės architektė Valda Karoblienė teigia, kad pagrindinė architektūrinės koncepcijos idėja buvo perteikti objekto nekenksmingumą aplinkai. Tokį sumanymą diktavo gausios diskusijos viešojoje erdvėje, kilęs akivaizdus gyventojų nepasitenkinimas jėgainės statyba. „Norėjome parodyti, kad tai nėra toks baisus objektas, kaip jį bandoma nupiešti“, – tvirtina architektė. Ji pažymi, kad statinys, be abejo, stipriai paveiktas pačios technologijos ir sklypo – tai padiktavo tūrius ir jų išdėstymą.

V. Karoblienė tvirtina, kad nuo pat projekto pradžios buvo bendradarbiaujama su Vilniaus savivaldybe, su vyriausiuoju miesto architektu Mindaugu Pakalniu, diskutuota, kaip šis pastatas turėtų atrodyti ir įsilieti į esamą aplinką. Iš pradžių architektai laikėsi nuostatos pastatą kuo labiau integruoti į aplinką, kad jis kuo mažiau išsiskirtų, vis tik realybė greitai leidusi įsitikinti, kad technologija diktuoja didžiulius tūrius, o aukščiausias pastatas sieks netgi 60 metrų. „Tapo akivaizdu, kad paslėpti šio objekto nepavyks. Reikėjo surasti būdą, kaip jį visu dideliu tūriu vieningai įkomponuoti į Vilniaus miesto panoramą, o ne užmaskuoti“, – aiškino architektė.

Vertikalūs ir horizontalūs sprendimai

Anot V. Karoblienės, architektūrinę pastato išraišką sustiprins labai skirtingo aukščio tūrių dinamika, pabrėžta spalvinių sprendinių. Ypač bus akcentuojamos specialiai spalviškai išryškintos statinio horizontalės ir vertikalės. Architektė pažymi, kad statinys yra miesto pakraštyje, kur pastatai paprastai nėra aukšti, jiems būdingos horizontalės. Todėl aukštesnius tūrius projekto komanda nusprendė sudalyti horizontaliai spalviškai, kad geriau atrodytų iš panoraminės perspektyvos. Be to, buvo suprojektuotos aukštosios laiptinės, nes teritorijoje dominuoja aukštų kaminų vertikalės. Išskirtos ryškia spalva, jos vertikaliai įsilies į bendrą vertikalių tūrių kompleksą.

Visus komplekso pastatus į visumą sujungia ta pati spalvų skalė ir medžiagiškumas. Jėgainės spalvinėje fasadų gamoje dominuos skirtingi pilki atspalviai, o ryškių akcentų teiks brandi oranžinė. Pasak architektės, oranžinė spalva simbolizuoja ugnį, taigi, atspindi ir jėgainės koncepciją, be to, ši spalva nesunkiai įsilieja į urbanistinę aplinką, nes teritorijoje nuo miesto pusės šiuo metu jau esama statinių su oranžinių, raudonų atspalvių motyvais, pavyzdžiui, prekybos paskirties pastatas. „Siekėme išlaikyti vientisumą, nesirinkome vaivorykštės spalvų“, – sakė architektė.

Kauno jėgainė atsivers magistralės keleiviams

Projektuojamas Kauno kogeneracinės jėgainės kompleksas turėtų iškilti Kauno LEZ teritorijoje, šalia pagrindinės magistralės Vilnius–Kaunas. Jėgainė gerai matoma iš pietinės sklypo pusės nuo magistralės, todėl viešojoje erdvėje netgi pasigirsta nuomonių, kad planuojamas statinys – tarsi Kauno vartai, taigi, jam turėtų būti keliami dar aukštesni architektūros reikalavimai.

Paklausta, ką mano apie tokius pastato architektūros vertinimus, Kauno jėgainės techninio projekto autorė ir vadovė architektė Jūratė Augaitytė-Leonovienė teigė, kad pastatas yra gamybinis ir iškils Kauno LEZ teritorijoje, kurioje panašaus pobūdžio statinių yra gana nemažai. Architektė nemano, kad užsakovas pateisintų papildomų didelių tūrių, erdvių ar bet kokių kitų nepagrįstų sprendinių siūlymus, todėl buvo pasirinktas lakoniškų formų pastatų komplekso sprendinys.

[su_quote cite=”Valda KAROBLIENĖ”]Nuspręsta pagrindinius didžiuosius jėgainės tūrius išskirti per tam tikras apdailos medžiagas, matinius arba blizgius paviršius.[/su_quote]

Pagrindinis Kauno jėgainės pastatas sudarytas iš kelių labai skirtingų, technologiškai susietų tūrių. Specialiai nesistengta paslėpti atvirų technologinių įrenginių, kurie, architektės nuomone, gana įdomiai atsiveria grafiškai. Statinius kokybiškai įrengus, vaizdo esą neturėtų gadinti nei kaminas ar katilų dūmų valymo ūkis, nei atviros metalinės laiptinės. Kauno jėgainės statiniams nuspręsta parinkti skirtingų tonų pilkus atspalvius, nors architektė tikina išbandžiusi ir drąsesnį variantą, su spalviškai išryškinto katilo sprendiniu. Vis tik Kauno architektų taryba sumanymą atmetė pabūgusi, kad masyvus, labai arti kelio esantis pastatas pernelyg išryškės.

Projekto komanda vienalytiškumo siekė, panaudodama ir statinius į visumą jungiančias medžiagas, fasadinius elementus. Buvo nuspręsta pagrindinius didžiuosius jėgainės tūrius išskirti per tam tikras apdailos medžiagas, matinius arba blizgius paviršius. Štai matiniams žemiesiems pastatams numatyti tamsesni pilki tonai, kad statiniai atrodytų tarsi tvirtai įbesti į žemę, panaudojant grafito spalvos fibrocemento plokštes, o katilo pastatas būsiąs blizgaus sidabro atspalvio iš aliuminio kompozicinės plokštės.

Kad fasadų plokštumos būtų gyvesnės, stogelių, langų, atvirų laiptų uždengimo, metalinių konstrukcijų elementų sprendimuose bus panaudojami erdvinės konstrukcijos metaliniai elementai, suteiksiantys ažūro įspūdį. Teigiama, kad fasadų plokštumas gyvins ir krintantys šešėliai, pagal paros ritmą kaitaliosiantys fasadų piešinį.

Įmanoma vien sušvelninti

Paklausta, ar Vilniaus jėgainei numatytos apsaugančią funkciją atliekančios želdinių juostos, V. Karoblienė sakė, kad tai pernelyg aukštas objektas, kuris vienareikšmiškai matysis virš panoraminės linijos, taigi, želdiniai situacijos nepakeistų. Be to, numatytas objektas esąs pasislėpęs kvartalo gilumoje, gana toli atsitraukęs nuo pagrindinių judėjimo takų, tiek nuo magistralės, tiek nuo Gariūnų gatvės, o želdiniai vizualinę ir apsaugančią funkciją atliktų nebent pirmos eilės objektams. Taigi, želdinių norma bus išlaikyta pagal reglamentus, tačiau neatliks apsaugos funkcijos.

J. Augaitytė-Leonovienė pažymi, kad artimiausias Kauno jėgainės pastatas nuo magistralės nutolęs 80 m atstumu, pastatų tūris didelis (kuro pastato aukštis – 49 m, katilo pastato aukštis – 46 m), o sklypas Kauno LEZ teritorijoje – gana mažas, taigi, Kauno jėgainės pastato taip pat niekaip nebūtų įmanoma paslėpti. Be to, architektė pabrėžia, kad, nepaisant mažo atstumo, vykstant automobiliu magistrale Kauno pusės link, jėgainės pastatas iš už miško tankmės išnyra ir vėl pradingsta labai greitai. Važiuojant priešinga puse, pastatas matosi kiek ilgėliau, tačiau jo masyvus tūris suvokiamas tik visai priartėjus. Vis tik projekto komanda nusprendusi sukurti nuo magistralės pusės gabionų ir želdinių juostą, kuri statinių zoną ne užmaskuotų, o vizualiai atitrauktų į antrąjį planą ir suminkštintų didelių tūrių masyvumą.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugsėjis.