„Chaotiškumas yra Vilniaus tapatybės ženklas“, – neabejoja architektas, įmonės „Aketuri Architektai“ įkūrėjas, sostinės senamiesčio specialistas bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolventas Lukas Rekevičius, pastebėjęs, jog ir šiuo metu skambantys nesutarimai dėl įvairių pastatų statybų nėra naujiena, nes Vilnius taip gyvena jau gerus 500 metų. Su L. Rekevičiumi kalbamės apie polinkį į architektūrinį ir gyvenimišką fasadiškumą, naująsias miestiečių „bažnyčias“, „davatkišką“ požiūrį ir Vilniaus identiteto paieškas.
Koks yra jūsų santykis su Vilniaus miestu? Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokia ji yra dabar?
Esu labiau Vilniaus senamiesčio specialistas, daugiausiai dirbu šioje miesto dalyje, apie tai rašiau savo mokslinius darbus, todėl kalbėti ir Vilniaus identitetą brėžti galėčiau per senamiesčio prizmę. Visi sako, kad Vilnius yra barokinis miestas. Visgi toks jis yra savo veidu ir fasadu, o jo esmė yra gotikinis miestas. Fasadiškumas – rytų europiečių tapatybė, kai tau svarbu, kaip atrodai, bet turbūt nelabai įdomu, kaip gyveni. Miestams galioja tas pats. XVII amžiuje Europos miestus pradėjo rekonstruoti, iš gotikinių padarė barokiniais (pavyzdys – Roma, kur pertvarkytas ir miesto planas, atsirado barokinės vistos), bet Vilniaus miesto esmė, struktūra juk nepasikeitė – esminis, planinis momentas. Kitas svarbus identiteto dėmuo yra tai, kad Vilnius yra „ant ribos“ tarp rytų ir vakarų, miestas kultūriniame pasienyje. Žiūrint konfesijų prasme, Vilniuje visuomet pusė bažnyčių buvo katalikiškos, kita pusė – provoslaviškos arba liuteroniškos, suolininkų teismų sudėtis taip pat buvo per pusę iš katalikų bei stačiatikių. Pirmieji krikščioniški Vilniaus kankiniai Jonas, Aloyzas ir Eustachijus, gulintys Šv. Dvasios cerkvėje, yra lietuviai, bet stačiatikiai pagal konfesiją. Taigi, Vilniuje viskas yra persimaišę.
Kalbant apie tapatumą, Vilniaus senamiestyje yra tam tikras chaotiškumas, kuris taip pat yra jo tapatybės ženklas. Tai pasakytina ne tik apie privačius namelius senamiestyje, bet ir apie bažnyčias – tas irgi yra akivaizdu. Geras pavyzdys yra Šv. Onos bažnyčia, stovinti tiesiai priešais pagrindinį Bernardinų bažnyčios fasadą. Kaip šiandien būtų vertinama, jei priešais pagrindinį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fasadą pastatytų kitą pastatą? Sakytume – vandalizmas. Tais laikais toks sprendimas buvo padarytas labai pragmatiškai. Pasak legendos, kunigaikštis turėjo žmoną stačiatikę, kuri eidavo į šalia esančią cerkvę. Visgi jis norėjo, kad žmona atsiverstų į katalikybę, todėl pakeliui pastatė žymiai gražesnę katalikų bažnyčią. Toks pragmatiškas atsainumas, kurį dabar vertiname kaip labai įdomų kompleksą, yra atsiradęs pakankamai vandališko sprendimo būdu. Šiuo metu seku miestiečių ir statytojų ginčus, kurių tikrai netrūksta. Iš tikrųjų tokios chaotiškos statybos yra Vilniaus tapatybė jau kokius penkis šimtus metų, ir siekis konservuoti esamą status quo, kelia grėsmę pavirsti miestu muziejumi, koks yra Venecija.
Vilniaus identitetas taip pat turi rytietiško miesto elementų. Senuose planuose senasis Žydų geto kvartalas – Stiklių, Domininkonų, Gaono, Žydų ir kitos gatvės – dėl kažkokių priežasčių neturėjo aiškių tarpų tarp namų. Patekęs į šio kvartalo labirintą, galėjai išeiti visai į kitą gatvę. Dabar galime tik įsivaizduoti, bet, manau, kad tai turėtų priminti rytietišką miestą, sakykime, Stambulą.
Neabejojama, jog architektūra turi įtakos formuoti tiek miesto įvaizdį, tiek žmonių gyvenimo būdą. Kas, jūsų nuomone, formuoja miestą? Koks gyvenimo būdas miestiečiams diktuojamas Vilniuje?
Čia yra dvi temos, kurias abi noriu paliesti. Galia senamiestyje nuolat buvo demonstruojama statant bažnyčias. Tai buvo vienintelis pastatas, kuriam buvo leista išsišokti, kuris galėjo nederėti prie konteksto. Jis galėjo stovėti vidury aikštės, būti aukštesnis, platesnis ir t.t. Pastatas, galintis išsišokti iš konteksto, yra galios demonstravimo būdas. Dabar ši paradigma yra pasikeitusi – mes tokią privilegiją suteikiame kitiems pastatams. Šiais laikais teatrui leidžiame būti egoistu, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Miestiečiai nori ir leidžia jau ir kitiems pastatams tapti naujosiomis bažnyčiomis. Net ir dangoraižių atsiradimas visai šalia Vilniaus centro byloja tą pati – verslas yra naujas interesas, kuris tam tikra prasme yra šiuolaikinė religija.
Neseniai turėjau diskusiją apie tai, ar Vilnius yra geras miestas gyventi. Taip, jis toks yra, bet kam? Geras miestas auginti vaikus, daug žalių erdvių, viskas pasiekiama dviračiu, nereikia mašinos – toks ir yra miestiečių lūkestis bei noras, kad jis toks ir liktų. Kokiame nors Niujorke svarbiausias lūkestis yra saviraiška. Žmonės ten nesitiki patogaus gyvenimo, bet tikisi rasti auditoriją bet kam, ką jie daro. Keistuoliai, teatralai, šokėjai ir pan. – išraiška yra svarbiausias jų lūkestis, paliekantis gyvenimo kokybę antrajame plane. Taigi, viskas yra susiję su tuo, kokį lūkestį turi miestiečiai, būtent apie tai reikia diskutuoti. Galbūt daliai miestiečių, netgi ekonomikai būtų geriau, jei Vilnius taptų miestu saviraiškai, o patogumas nueitų į antrąjį planą. Galbūt.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais, problemomis susiduriame Vilniuje?
Manau, miesto tapatybės paieškos ir yra didžiausias iššūkis. Vilniaus mieste gyvena ne tie žmonės, kurie jį pastatė iki Antrojo pasaulinio karo – statytojai jo metu buvo sunaikinti arba ištremti. Į Vilnių atsikėlė gyventi žmonės iš provincijos, kurie jį atranda iš naujo. Jie nežino, kas jis per gyvūnas, bando jame įvedinėti tvarką ir visi – savą. Vieni rėkia, kad turėsime daryti taip, kaip darė protėviai, ir nebus jokių naujų pastatų, kiti sako, kad kaip tik reikia modernumo apraiškų. Neturime tradicijos, kaip suvokti savo miestą. Problema, jog nėra sutarimo, o, jam nesant, atsiranda labai daug draskymosi. To puikus pavyzdys yra „Misionierių sodų“ daugiabučių statyba. Iš vienos pusės jis yra pristatomas kaip labai korupcinis projektas (nes ten buvo kažkokia istorija su bandymu papirkti), bet, kita vertus, vėliau jis yra padarytas bene pačiu skaidriausiu būdu: yra visi įmanomi teritorijų planavimo dokumentai, viskas nuosekliai daroma dešimt metų, konkursas buvo visiškai viešas, vertino normali komisija, o ir architektūrinis rezultatas yra geras. Ir tik tada, kai visa tai įvyksta, pradedama diskusija. Taigi, tas draskymasis yra didžiausia Vilniaus problema: tiek investuotojų noras „prasistumti“ tyliai su dideliu projektu, tiek saugotojų noras užsipulti bet ką, kas nėra padaryta „senamiestiškai“. Juk, jei suprojektuojamas didesnis langas – apšaukia stiklainiu, panaudota metalo – išvadina stiklo ir metalo monstru ir t.t. Visuose paveldosaugos konvencijose yra parašyta, kad tai, kas nauja, turi būti nauja, ir aiškiai skirtis nuo to, kas yra sena – stebėtojas neturi būti apgaudinėjamas. Pastatas turi atspindėti savo laikmetį, jo vertybes ir ideologijas. Matyt, žingsnis po žingsnio, ir mums pavyktų susitarti šiuo klausimu.
Jei, kaip teigiate, architektūra atliepia laikmetį ir vertybes, kaip galėtumėte vertinti Vilniaus pokyčius per pastaruosius, sakykime, 10–15 metų?
Per pastaruosius penkiolika metų susiformavo naujasis miesto centras – tai yra esminis urbanistinis pokytis. Atsirado Konstitucijos prospektas su visais savivaldos ir verslo pastatais, daug kas ten persikėlė iš senamiesčio. Senamiestyje atsirandantys nauji pastatai miesto struktūros, audinio nekeičia, nes jie yra statomi tuščiose vietose, kur, sakykime, per antrąjį pasaulinį karą buvo subombarduotas seniau stovėjęs pastatas. Aš manau, kad, netgi kalbant apie Misionierių statybas, kuomet sovietinį pastatą keičia šiuolaikinis, tai nėra esminis urbanistinis pokytis. Šiuo metu svarstoma, kad iš senamiesčio išsikeltų visos ministerijos, kalėjimas, taigi, Gedimino prospektas turėtų pavirsti į kažką kitą – tai inspiruotų pokyčius.
Kokių šalių požiūrį į miesto architektūrą bei urbanistiką būtų galima taikyti ir Vilniuje?
Man labiausiai imponuoja olandiškas požiūris, kuris yra labai pragmatiškas. Nėra to „davatkiško“ paveldo saugojimo – kas yra vertinga, tas yra vertinga, kas ne – tas ne. Vien dėl to, kad ten yra senas mūras, nereiškia, jog ten yra vertė. Juk pastaroji susideda iš daugelio segmentų.
Kokią Vilniaus viziją matote?
Aš įsivaizduoju, kad Vilnius ir toliau turi likti geras miestas gyventi, abejoju, ar jis gali pasidaryti, sakykime, technologijų centras, nes esame pakankamai konservatyvūs, per daug žmonių gyvena Vilniuje, kurie nieko apie jį nesupranta, o, kadangi nesupranta, yra nelinkę jo keisti. Geriausia būtų, kad Vilnius įgytų kuo geresnes sąlygas susisiekti oru transportu su tais taškais, kurie pirmauja dominančiose srityse. Manau, kūrybinės industrijos galėtų būti Vilniaus arkliukas, į kurias galima orientuotis.
Parengė Eglė Kirliauskaitė
Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
