Daugiau nei 15 tonų tikros lietuviškos pelkės iš Kupiškio rajono nukeliavo į Italiją, į seniausią ir prestižiškiausią menų parodą – architektūros bienalę Venecijoje. Lietuvos paviljone pristatomas unikalus projektas: atvira laboratorija „Pelkių mokykla“, kurią kuruoja Masačiusetso technologijos instituto (MIT) tyrėjai, menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai. Pasak projekto autorių, visuotinių neramumų, karo grėsmės ir aplinkos niokojimo laikais Pelkės paviljonas akcentuoja būtinybę keisti žmogaus minties įpročius ir išmokti deramai sugyventi su gamta. Birželio 26 d. prasideda antroji „Pelkių mokyklos“ dalis „Ateitybės sala“, kur bus iš naujo permąstoma ekologinė krizė, prognozuojama miestų ateitis ir ieškoma tarpdisciplininių sprendimų.
„Pelkių mokyklą“ sudaro 3 dalys – „Pelkių radijas“ (The Swamp Radio), „Ateitybės sala“ (Futurity Island) ir „Bendrabūvis“ (Commonism). Čia daugiau nei 100 pasaulio architektų, menininkų, mokslininkų, filosofų ir antropologų, pasitelkdami pelkę kaip metaforą ir kaip ekosisteminį modelį, tyrinėja sąsajas tarp architektūros ir kitų disciplinų bei tarp Lietuvos savitumo ir globalinių procesų. Kuratorių teigimu, laboratorijos infrastruktūra nuolat keičiasi, vyksta dizaino ir meno pedagogikos eksperimentai, ieškoma naujų medžiagų ir į ateitį orientuotų mokymosi aplinkų.
„Venecijos bienalėje „Pelkių mokykla“ organizuojama kartu su partneriais iš MIT, Antverpeno ir Venecijos universitetų, Hamburgo, Frankfurto, Bazelio, Milano ir kitų aukštųjų mokyklų. „Pelkių mokykla“ veikia kaip atvira ir kintanti infrastruktūra, jungianti dizaino, pedagogikos ir meno eksperimentus. Tai nauja mokymosi aplinka, kuri pati daro įtaką ir kurią veikia erdvės architektūra. Pelkės paviljonas siekia atskleisti, kad architektūra nebūtinai griežtai apibrėžia erdvę. Architektūra gali būti ir takus reiškinys, procesas. Renginiai, garsovaizdžiai, aplinkkeliai, intervencijos mieste atskleidžia, kaip pelkės sąvoka rezonuoja tiek su visos planetos krize, tiek su Venecijos miestu kaip modeliu“, – pasakoja vienas parodos kuratorių Gediminas Urbonas.
Laboratorijos iniciatoriai Lietuvos paviljone pristato pelkę kaip pirminę technologijos formą – susiedami pirmąją mokslinę studiją apie pelkę, kurią dar 1898 m. Aukštumalos pelkėje atliko vokiečių botanikas Carlas Albertas Weberis, ir britų kibernetiko Staffordo Beero 1970-ųjų biokompiuterijos vizijas.
„Pelkėje klestintys natūralūs biodinaminiai procesai ne tik nežlugdo civilizacijos, bet priešingai – kviečia atpažinti savyje konfliktą ir nepasitenkinimą, kylantį iš socialinio, kultūrinio suvaržymo, atsirandančio žmogaus sukurtoje aplinkoje. Kaip žinia, pati Venecija turi pelkėtą praeitį ir miglotą ateitį“, – sako parodos kuratoriai, primindami, jog garsusis „plaukiojantis“ miestas buvo pastatytas ant pelkės, kurią siekta užvaldyti, tačiau ji galutinai nebuvo išnaikinta.
Pamirštame, kad pelkės yra itin sterilios
Veneciją pasiekė apie 20 kvadratinių metrų natūralios pelkės iš Šepetos durpyno – ją instaliuojant Italijoje talkino Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Remigijus Daubaras bei durpių gavybos ir perdirbimo bendrovė „Durpeta“.
„Pelkė yra lyg megapolis, miestas, kuris yra labai įvairus: čia yra ir ežerokšniai, klampynės, medynėliai, patys įvairiausi gyvūnai ir augalai. Ir visa ši bendrija taip idealiai funkcionuoja, kad žmogus gali pasimokyti, kaip pasirūpinti, kad erdvės būtų tinkamos visiems – žmonėms, augalams ir gyvūnams. Skirtingai nei, pavyzdžiui, pušynai su savo gana trumpu gyvenimo ciklu, pelkės yra tūkstančius metų trunkantis procesas, prasidėjęs nuo uždumblėjusio ežero – vandenyje procesai vyksta lėtai, nes ten mažai deguonies“, – pasakoja mokslininkas.
R. Daubaro teigimu, dažnai pamirštama, jog pelkės yra itin sterilios – pelkių vandenį galima gerti, jose auga daug sveikų uogų, o pelkių kiminai pirmojo pasaulinio karo metais buvo naudojami kaip bakterijų nepraleidžianti tvarsliava. Deja, sovietmečiu pelkės buvo sausinamos, nes apie aplinkosaugą nebuvo galvojama, o maisto visuomet trūko – tuo laikotarpiu Lietuva prarado daug unikalių pelkių.
„Galime džiaugtis, kad išliko Čepkelių raistas. Ten, nuėjus apie kilometrą gilyn, žmogus atsiduria sunkiai įsivaizduojamoje tylos ir ramybės karalystėje. Gerai, kad šiandien pelkės yra saugojamos – jų lėto vystymosi dėka ten įsikuria įvairūs reti augalai ir gyvūnai, tokie kaip ereliai žuvininkai Aukštumaloje“, – teigia profesorius, Venecijos bienalėje pristatysiantis pranešimą apie pelkes kaip ekologinius megapolius.
Tarp „Pelkių mokyklos“ bendradarbių bei pranešėjų – ir kiti Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai. Profesorius, filosofas Gintautas Mažeikis pasakos apie pelkių takus, kūlgrindas, kaip slaptus egzistencinės atminties kelius. Dr. Asta Malakauskienė rengs seminarus ir kūrybines dirbtuves su šviečiančiais grybais – dalyviams bus pristatyti pelkėse sutinkami natūralūs šviesos šaltiniai.
Renginyje taip pat pranešimus skaitys architektai, sociologai, filosofai, urbanistai, profesoriai iš Goldsmiths universiteto Londone, Venecijos universiteto, Stokholmo Karališkojo menų instituto ir kitų institucijų. Mokslininkai diskutuos apie pelkę kaip idealią aplinką politinei sistemai, paremtai stebėjimu ir socialine organizacija, kūrybiškumą post-fordiniame kapitalizme ir kitas temas.
