Jau paskelbta, kad ant Tauro kalno, vadinamų Profsąjungų rūmų vietoje, bus statoma šiuolaikiška koncertų salė. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto magistrantas Simonas Čaikauskas savo studijų darbe „Konceptų rūmai ant Tauro kalno“ (dėstytojai doc. Linas Naujokaitis, prof. Rolandas Palekas) Tauro kalno vakarinį šlaitą siūlo skirti menui ir menininkui – čia jis suprojektavo Konceptų rūmus.

Ugdys pakantumą menui

Studijų darbo autoriaus teigimu, modernioje visuomenėje beveik kiekvienas svarbus objektas susilaukia didelių diskusijų. Konkursai įvairių progų atminimui įamžinti, konceptualūs kūriniai miestui svarbiose vietose dažniausiai didžiajai visuomenės daliai būna sunkiai suprantami. Ir atvirkščiai – visuomenei patrauklūs, suprantami ir priimtini kūriniai paprastai būna kritikuojami menininkų kaip abejotinos meninės vertės, nekonceptualūs. Galima sakyti, juntamas didelis atotrūkis tarp visuomenės ir menininkų skonio, šios bendruomenės tarsi atskirtos siena. Kol ji nebus sugriauta, sutarimą rasti bus labai sunku. S. Čaikauskas svarsto, kad galbūt architektūra, reaguodama į socialinį kontekstą, galėtų pasiūlyti sprendimą, kaip sugriauti sieną tarp modernaus meno ir visuomenės.

Problema glūdi tradicinio meno centro tipologijoje. Nuo visuomenės atsiskyrę menininkai savo dirbtuvėse kuria produktą, kurį vėliau pristato galerijai. O žmonės jau mato tik galutinį variantą, kurio, neturėdami meninio išsilavinimo, negali suprasti. Konceptų rūmų pastate menininko kūrybinės dirbtuvės tiesiogiai integruojamos į pastato struktūrą. Lankytojai gali matyti ne tik baigtinį darbą, bet ir visą progresą, kurio metu vyksta diskusijos su menininkais, gaunami atsakymai į klausimus. Dėl pastate naudojamo išmaniojo stiklo menininkai gali atsiriboti nuo žiūrovų kūrybinių paieškų metu ir vėl atsiverti, kai jau pradeda darbą. Tokiu būdu lankytojai gali mokytis, tobulinti meninį suvokimą, o menininkai diskutuoti su visuomene, nuo jos neatsiriboti, geriau suprasti jos poreikius ir gauti grįžtamąjį ryšį.

Lankytojus vienijančios erdvės

Pirmasis projektuojamo pastato aukštas – reprezentacinis. Didžiąją jo dalį sudaro vestibiulio erdvė, jungianti visas patalpų grupes, esančias šiame lygyje. Lankytojai, į Konceptų rūmus patekę pro pietinėje aukšto dalyje suprojektuotą pagrindinį įėjimą, atsiduria erdviame vestibiulyje. Jo centre įrengtas apvalių formų išmanusis informacijos ir bilietų kioskas. Už jo numatyti į antrąjį aukštą keliantys eskalatoriai.

Dešinėje pusėje suprojektuota kavinė-parduotuvė, prasitęsianti į amfiteatrą, kino erdvę, kuri plane vizualiai atrodo didžiausia ir išraiškingiausia patalpa. Ji ypatinga, nes konceptualiai nepriklauso nei vidui, nei išorei. Šios patalpos grindys – į vidų patenkantis Tauro kalno reljefas. Rytinėje aukšto dalyje suprojektuotas sanitarinis mazgas ir rūbinė.

Antrasis aukštas skirtas ekspozicijai. Jame pasiskirsto lankytojų srautas. Iš pirmo aukšto eskalatoriais arba liftu pakilę žmonės atsiduria ekspozicijos pradžioje, kur gali pasirinkti, į kurią salę nori eiti. Dėl „antrų šviesų“ ribos tarp pirmo ir antro aukštų yra tik sąlyginės: tiek viename, tiek kitame lygyje esantys lankytojai jaučiasi lyg būdami vienoje atviroje erdvėje.

Antro aukšto branduolys yra menininkų kūrybinė erdvė, nuo ekspozicijų salės atskirta išmaniuoju stiklu, kuris gali būti tiek skaidrus, tiek aklinas. Vizualiai didžiausia patalpa plane atrodo daugiafunkcė salė, kurią pagal poreikius galima pritaikyti konferencijoms, laikinosioms parodoms, susirinkimams.

Trečias ir ketvirtas aukštai panašūs savo suplanavimu. Centre menininkų kūrybinė erdvė, aplink laisvai transformuojama ekspozicijų salė. Tarp aukštų judama eskalatoriais per elipsės formos atrijų.

Visas pastatas pritaikytas žmonėms, turintiems negalią. Patekti į Konceptų rūmus lengviau, įrengus priėjimus tame pat lygyje kaip ir gatvė. Šalia evakuacinių laiptinių liftai, žmones, turinčius negalią, užkeliantys į bet kurį aukštą. Visos durys pastate projektuojamos bent vieno metro pločio. Nė viename aukšte nėra peraukštėjimų, neįveikiamų neįgaliesiems. Jiems numatoma judėjimo žymių sistema. Greta pagrindinio įėjimo besisukančių durų žmonėms, turintiems negalią, numatytos specialiosios durys.

Pastato fasadų idėja – konteksto bruožų interpretacija. Aplinkiniams pastatams būdinga spalvomis atskirti pirmą aukštą, tinkuotas sienų paviršius, saikingas medžiagų naudojimas (ne daugiau nei dvi). Šie aplinkos bruožai moderniai ir stilizuotai pritaikyti kuriant Konceptų rūmų fasadus, kurie taip pat padalyti į dvi dalis.

Apačioje įrengta 4,5 m aukščio stiklinė vitrina, kuri šiaurės vakariniame fasade visiškai varstoma. Viršutinė fasado dalis aklina, apdailinta struktūriniu tinku. Šiaurės vakarų fasado vitrinoje sumontuotas LED ekranas.

Menininkams – Tauro kalno erdvė

Konceptų rūmai projektuojami centrinėje Vilniaus miesto dalyje ant Tauro kalno vakarinio šlaito. Sklypas gerai matomas iš kelių taškų.

Tauro kalnas yra istoriškai svarbi vieta, jo pavadinimas ne kartą keitėsi (Pamėnkalnis, Velnio kalnas, Taurakalnis). Archeologo Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, nuo senų laikų Pamėnkalnis, arba Tauro kalnas, vadintas Velnio kalnu, o XVII a. įsitvirtino Pamėnkalnis (pavadinimas kilo nuo žodžio pamėnas – „pamėklė, šmėkla“). Toks pavadinimas galimai susijęs su protestantų kapinėmis, įkurtomis ant dabartinio Tauro kalno šlaito.

Kalno žemė ar tik jos dalis priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės matininkui, Stakliškių seniūnui Juozapui Teodorui Daraškevičiui Boufalui (lenk. Józef Teodor Doroszkiewicz Bouffał), naudojusiam herbą Kosciešą. Vietos gyventojai kalną pradėjo vadinti savininko vardu – Góra Bouffałowa. Rengiant pirmąjį lietuvišką vadovą po Vilnių, Mykolas Biržiška su bendraminčiais, regis, nelabai įsigilinę į kalno lenkiško pavadinimo asmenvardinę kilmę, išsivertė pavadinimą pažodžiui – „laukinis jautis“ arba „tauras“, kas labai gražiai derėjo prie legendos, kurioje kunigaikštis Gediminas sumedžiojo taurą, o ilsėdamasis susapnavo geležinį vilką ir upių santakoje ėmė statyti Vilniaus miestą.

1860 metais pirmos gildijos Vilniaus pirklys Vilhelmas Šopenas miesto pakraštyje prie Tauro kalno pastatė alaus daryklą (dabartinė „Vilniaus tauro“ alaus darykla).

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 4.