Lietuvos jūrų muziejaus gerbėjai jau kurį laiką gali džiūgauti – po ilgai trukusios rekonstrukcijos gerokai pakitusios išvaizdos muziejus vėl atviras lankytojams.
Neįprasto projekto iššūkis
Kalbėdamas apie Jūrų muziejaus rekonstrukciją, projekto vadovas ir vienas jo autorių, architektas Vytautas Lukoševičius (Vilniaus architektūros studija) prisipažino, kad jų komandos istorijoje tai buvo vienas ilgiausių darbų, trukusių net 10 metų. 2007-aisiais, prieš pat projekto pradžią, muziejui jau buvo sukakę 30 eksploatavimo metų – per tą laiką nebuvo atlikta jokia rekonstrukcija ar remontas. „Aplinka ten agresyvi – sūrus vanduo, atviri baseinai, pastatas buvo jau gerokai padėvėtas, surūdijęs“, – aiškino pašnekovas.
Architektas tvirtino, kad visas projektas buvo nemažas iššūkis, nes anksčiau tokio pobūdžio užduoties nėra gavę. Tačiau patirties dirbti su vandens technologijomis jau būta ir anksčiau – prieš tai architektų komanda buvo parengusi Druskininkų vandens parko projektą. Tai, matyt, ir lėmė, kad muziejaus rekonstrukcijos projektui kurti buvo kreiptasi būtent į jų įmonę. Vis tik architektas pabrėžė, kad panašumai – tik daliniai: jie buvo perpratę baseinų įrangos, persipylimų esmę, patalpų apsaugą nuo drėgmės, bet ne technologijas, skirtas vandens gyventojų gyvybinėms funkcijoms užtikrinti. Juk vandens pasaulio akvariumo technologija stipriai skiriasi nuo baseino, skirto žmonių maudynėms.
Jūrų muziejaus rekonstrukcija vykusi keliais etapais. Anot projekto vadovo, viena priežasčių, kodėl ji užsitęsė net dešimtmetį, buvusi ta, kad pastatas niekada nebuvo visiškai uždarytas. Jame ir toliau dirbo muziejaus darbuotojai, o vandens gyvūnai buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą. Vykstant rekonstrukcijai dalis vietinės kilmės žuvų buvo išleista į laisvę, į Baltijos jūrą, kitos, vertingiausios, egzotinės, laikinai suleistos į baseinus rūsiuose. Taigi, tokiomis sąlygomis vykstančios rekonstrukcijos darbų organizavimas buvęs gerokai apsunkintas.
Priestatas – įrangai ir edukacijai
„Muziejus sudarė naują programą, ką jie norėtų matyti atnaujintame pastate. Ji buvo platesnė nei iki šiol, viskas netilpo į vieną pastatą, buvo akivaizdu, kad akvariumo pastatui reikalingas priestatas“, – pasakojo architektas. Teko sugalvoti, kaip naująjį priestatą būtų galima įkomponuoti į forto architektūrą laikantis griežtų paveldosaugos reikalavimų. Galiausiai pavyko rasti kompromisą tarp kultūros paveldo ir architektūros normų. Pašnekovo teigimu, sprendimas buvo gana modernus – suformuoti aplink pastatą pylimą. „Pylimas – tik literatūrinis pavadinimas, iš tiesų tai lenktos formos pastatas, dengtas žalios spalvos žaliuzėmis, imituojančiomis apželdintą pylimą aplink pastatą, būdingą fortų architektūrai“, – aiškino architektas. Ši idėja buvo įgyvendinta ir pirminiame forto pritaikymo muziejui projekte prieš 30 metų, tačiau ilgainiui dėl netobulų to laikotarpio technologijų dirbtinai supiltų šlaitų su natūralia žole muziejui teko atsisakyti. Laikui bėgant pastatas ėmęs praleisti vandenį, todėl žolė buvo pašalinta, liko vien hidroizoliacija dengtos nišos. Tai buvo viena iš inspiracijų statyti aplink pastatą pylimo formos priestatą – minimalistinio dizaino, tvarkingos geometrijos.
Architektas pasakojo, kad naujajame, 800 kv. m ploto technologinės paskirties pastate yra daugybė langų, vamzdžių ir kitų būtinų technologinių dalykų, nepavaldžių architektui ir keliančių chaotišką įspūdį. Todėl nuspręsta visą pastatą uždengti aliuminio žaliuzėmis, kad vaizdas taptų tvarkingas ir vientisas. Šiame muziejaus priestate dabar įrengtos ne tik techninės patalpos, bet ir keletas edukacinių klasių, parduotuvė, garsėjanti ne įprastiniais, o jūrų suvenyrais.
Derinti su prancūzų kompanija
Pasak V. Lukoševičiaus, dar pirminėje darbų stadijoje buvo kreiptasi į užsienio akvariumų technologijų projektuotojus. Iš pradžių prie projekto dirbusi britų kompanija, vėliau – prancūzų. Šie projektavo pačią baseinų technologiją ir gamino baseinų, akvariumų įrangą. „Mūsų darbas buvo sukurti aplinką, suprojektuoti namą ir suderinti įprastąją statinio inžineriją su technologine, įgyvendinta prancūzų kompanijos“, – gautą užduotį komentavo architektas.
Pagrindiniame pastate seni akvariumai buvo pakeisti į naujus – skirtingo dydžio, didesnio tūrio nei ankstesnieji. Anksčiau viskas buvo išdėstyta ratu, palei išorinę sieną, o dabar – ir palei vidinę, nes atsisakyta atviro balkono, skirto žiūrėti į centrinį baseiną.
Pakeista ir lankytojų judėjimo kryptis, ekspozicijos apžiūrėjimo principas. Atsirado vidiniai laiptai, įėjusius lankytojus iškart vedantys į ant rą aukštą, iš ten į pirmąjį ir galiausiai – į rūsį. Judėjimo schema pritaikyta ir neįgaliesiems. Ant rame pastato aukšte buvo išsaugota ir šiek tiek atnaujinta senoji sausa (kriauklių, iškamšų, kaulų ir kt.) ekspozicija.
Nors muziejaus ekspozicijos plotas nepakito, buvo atnaujintas ne tik jo interjeras, bet ir pagerintas mikroklimatas. Pavyzdžiui, pingvinariume anksčiau kabėjusį primityvų buitinį kondicionierių, dažnai nuo garų užšaldavusį ir nebeveikdavusį, pakeitė profesionali, nustatytą temperatūrą palaikanti vėsinimo sistema. Muziejaus ankstesnioji mechaninio vėdinimo sistema dėl neefektyvumo paprasčiausiai nebebuvo įjungiama, dabar ji pakeista modernia vėdinimo sistema su mikroklimato palaikymo funkcija. Analogiškai ir kitos susidėvėjusios, neekonomiškos inžinerinės sistemos, kurių dalis išvis nebeveikė, pakeistos į ekonomiškas, automatizuotas, atitinkančias šiuolaikinius reikalavimus. Po rekonstrukcijos pagerėjo ne tik oro kokybė, bet ir stipriai pasikeitė išlaidos pastato eksploatacijai, gerokai sumažėjo elektros suvartojimas (pastatas šildomas elektra).
Architektas minėjo gerokai brangesnę nei įprasto pastato vamzdynų įrangą. Visi vamzdynai yra iš nerūdijančiojo plieno arba specialaus plastiko – įranga privalėjo būti apsaugota dėl rūsio baseinuose vykstančių sūraus vandens valymo ir nuolatinio garavimo procesų.
Lauko baseinų formos buvo išlaikytos, tačiau patys baseinai (kaip paaiškėjo išleidus vandenį, buvę kiauri) suremontuoti: sutvirtinti jų dugnai ir atnaujintos dangos. Jūrų liūtų pasirodymams skirta lauko arena buvo rekonstruota laikantis gyvūnų apsaugos įstatymų: pašalintos žiūrovų tribūnos ir cirko pasirodymams skirta įranga. Ankstesnioji baseino patalpa – scena su pakylomis – buvo užpildyta vandeniu. Dabar jame plaukioja jūrų liūtai, o lankytojams leidžiama prieiti ir iš arčiau bendrauti su gyvūnais.
Įspūdinga naujovė – apžvalgos tunelis
Garsioji muziejaus naujiena po rekonstrukcijos – apie 20 m ilgio stiklo tunelis, leidžiantis juo einantiems lankytojams stebėti praplaukiančius eršketus (muziejus planuoja įsigyti ir rajų). Anot architekto, nors tunelio idėja pasaulio akvariumuose nėra nauja, ji tikrai pasiteisinusi – sukurtas reginys išties įspūdingas.
Tunelio įrengimas – sudėtingas ir specifinis. V. Lukoševičiaus teigimu, pirmiausia reikėję išpumpuoti iš baseino visą vandenį, kuriame anksčiau plaukiojo muziejaus pasididžiavimas – į Lietuvos raudonąją knygą įtraukti eršketai. Išleidus vandenį, paaiškėjo, kad baseinas yra kiauras: išplauti pamatai, sutrūkinėjusios sienos. Atsirado daugybė konstruktyvinių iššūkių, kaip stabilizuoti namą, nes, nelikus vandens ir iškart pasikeitus spaudimo jėgoms, namas, vaizdžiai kalbant, tarsi išleidus iš baliono orą pradėjo bliūkšti. Teko keisti ir stiprinti dugną, taip pat suprojektuoti tunelio pamatus, ant kurio prancūzų įmonė galėtų sumontuoti jų pagamintus stiklus.
Forto pastato specifika padiktavo tunelio stiklo suskaidymą segmentais ir pačius jų dydžius, nes įnešti į pastatą daugiau nei dvi tonas sveriantį lenkto akrilo elementą statybininkams tapo tikru iššūkiu: fortą juosia vandens kanalas ir žemės pylimas, o patenkama tik pro vienintelius vartus. Būtent jų dydis ir nulėmė ne tik tunelio segmentų, bet ir maksimalius daugumos naujųjų akvariumų matmenis. Jokia sunki statybinė technika į muziejų įvažiuoti neturėjo galimybės.
O kai kuriuos akrilo elementus, pavyzdžiui, 11 tonų akvariumą, po ilgų svarstymų buvo nutarta įkelti automobiliniu kranu per fortą juosiantį pylimą (buvo svarstyta ir perkasti pylimą). Pats kranas, vienintelis toks Baltijos šalyse, atvežtas iš Latvijos ir perkeltas į Smiltynę. Vien krano kontrasvorių atvyko vienuolika sunkiasvorių vilkikų, kranas buvo montuojamas ir išmontuojamas po tris dienas. Jau perkėlus akvariumą per muziejų juosiantį pylimą, vidiniame muziejaus kieme buvo nutiestas laikinas betoninis kelias akvariumui įstumti į pastatą.
Lietuvių architektams taip pat teko spręsti galvosūkį, kaip suprojektuoti tinkamo dydžio tunelį: jame turėjo tilpti einantis žmogus ir pakakti vandens žuvims perplaukti per viršų. Kai virš tunelio liko apie 50–70 cm vandens, kilo abejonių, ar eršketai (visą gyvenimą plaukę ratu ir kitaip nemokantys) plaukios dviem mažais ratukais, atskirtais tunelio, ar vis tik perplauks per viršų. „Visi buvo nustebę ir labai patenkinti, kad eršketai vis tik plaukė per viršų. Eidami tuneliu galime matyti virš galvos didžiules žuvis, atrodo, lyg galėtume paliesti jų pilvus – tai kelia labai didelį įspūdį“, – dvigubai pasiteisinusia tunelio naujove, dabar itin žavinčia lankytojus, neabejojo architektas.
Lietuvos jūrų muziejaus projekto autoriai: architektai Kęstutis Pempė, Vytautas Lukoševičius, Viktoras Gricius, konstruktoriai Alfonsas Vaškevičius ir Raimondas Druskinis.
[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]
„Knauf“ sprendimai Lietuvos jūrų muziejuje
Lietuvos jūrų muziejaus ir delfinariumo specifika rekonstrukcijos metu lėmė nemažai nestandartinių sprendimų, kuriems įgyvendinti buvo pasitelkti ir novatoriški „Knauf“ produktai. Neabejotinai vienas šių objektų išskirtinumų – ne tik nuolatinės, bet ir dėl naudojamo jūros vandens chemiškai agresyvios drėgmės veikiamos patalpos. Taigi, tradicinėje statyboje įprasti standartiniai cinkuoti profiliai tokiomis sąlygomis netinka. Jūrų muziejaus ir delfinariumo vidaus patalpose, atsižvelgiant į jų pobūdį, buvo naudojami arba aukštesnės antikorozinės apsaugos (C3 klasės), arba maksimalios antikorozinės apsaugos (C5M klasės) „Knauf“ profiliai ir elementai. Atitinkami reikalavimai standartai buvo keliami ir plokštėms. Vidaus darbams pasirinktos cementinės „Knauf“ plokštės „Aquapanel® Cement Board Indoor“ yra pagamintos naudojant portlandcementį ir lengvą perlito granulių užpildą, jos iš abiejų pusių padengtos stiklo pluošto tinkleliu, plokštės tvirtumui padidinti. Šios plokštės ne tik puikiai pritaikytos nuolatinės ir chemiškai agresyvios drėgmės sąlygoms, yra tvirtos, atsparios smūgiams, bet ir gali būti lenkiamos – jų lenkimo spindulys siekia iki 1 metro, lenkiant visa plokštės lapą. Iš šių plokščių buvo sumontuoti ir didžiuliai multimedijos ekranai, įrengti virš pagrindinio Jūrų muziejaus akvariumo. Tuo metu viršutinei fasadinei delfinariumo juostai formuoti buvo pasitelktas „Aquapanel® Cement Board Indoor“ giminingas produktas išorės darbams – cementinės plokštės „Aquapanel® Cement Board Outdoor“. Tai idealus pasirinkimas karkasinei statybai, kuri patraukli daugeliu pranašumų (lengvos konstrukcijos, spartus darbas, ekonomiškumas ir kt.). Ši „Knauf“ išorinių sienų sistema suteikia galimybę įgyvendinti originalius architektūrinius sprendimus, kai reikia išgauti nestandartines, lenktas formas. Be to, tai yra solidi alternatyva tradiciniams statiniams iš plytų ar blokelių, kadangi „Aquapanel® Cement Board Outdoor“ cementinės plokštės leidžia suformuoti vizualiai švarų, ištisinį, besiūlį fasado paviršių – šis efektas buvo pasiektas ir delfinariumo atveju.
[/su_note]Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 2.
