Tarp aukšta vėjo taršoma žole apaugusių kalvų stūkso kadaise tvirtu akmeniniu pastatu buvę griaučiai – vietoje stogo šviečiančiu dangumi, aptrupėjusiomis gegnėmis, kai kur likusiomis vos puse sienų. Laikas jau baigia atlikti savo darbą, žaluma netruks praryti šį praeities vaiduoklį.
Panašių griuvėsių apstu ir kaimų, ir miestų apylinkėse. Ir kartais jie tampa romantizuotu susižavėjimo objektu. Jie tarsi savotiški praeities memorialai – gyvas priminimas apie tai, kas kadaise egzistavo ir kaip neišvengiamai viską gali sunaikinti visagalis laikas.
Tačiau griuvėsiai visada turi galimybę vėl tapti kieno nors pastoge, transformuotis į istorinį šiuolaikinės erdvės rėmą.
Pristatome šešis projektus, įkvėpusius naują gyvybę seniems griuvėsiams. Sujungdami sena ir nauja, projektai kalba apie mūro patvarumą, galimybę juos vėl pritaikyti naujam tikslui, naujoms konstrukcijoms ir naujos kartos vartotojams.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 2.
