Tarp aukšta vėjo taršoma žole apaugusių kalvų stūkso kadaise tvirtu akmeniniu pastatu buvę griaučiai – vietoje stogo šviečiančiu dangumi, aptrupėjusiomis gegnėmis, kai kur likusiomis vos puse sienų. Laikas jau baigia atlikti savo darbą, žaluma netruks praryti šį praeities vaiduoklį.
Panašių griuvėsių apstu ir kaimų, ir miestų apylinkėse. Ir kartais jie tampa romantizuotu susižavėjimo objektu. Jie tarsi savotiški praeities memorialai – gyvas priminimas apie tai, kas kadaise egzistavo ir kaip neišvengiamai viską gali sunaikinti visagalis laikas.
Tačiau griuvėsiai visada turi galimybę vėl tapti kieno nors pastoge, transformuotis į istorinį šiuolaikinės erdvės rėmą.
Pristatome šešis projektus, įkvėpusius naują gyvybę seniems griuvėsiams. Sujungdami sena ir nauja, projektai kalba apie mūro patvarumą, galimybę juos vėl pritaikyti naujam tikslui, naujoms konstrukcijoms ir naujos kartos vartotojams.
[su_note note_color=”#f5f5f5″ radius=”0″ class=”dotdotdot”]
Baltas namas („The White House“),
architektų biuras „WT Architects“, Kolo sala (Isle of Coll) Jungtinė Karalystė
Architektų klientai paveldėjo šio XVII amžiaus namo kalkakmenio sienas ir buvo įkalbėti ne atstatyti senąjį pastatą ar statyti naują, o verčiau savo naujus namus įkelti į šiuos griuvėsius. Senosios sienos buvo sutvirtintos išsaugant unikalius įtrūkimus. Panaudojus vietoje rastas medžiagas, aplink senąjį pastato kontūrą sumūrytos naujos akmens sienos erdvesniam namui. Pusė senojo namo sienų taip ir liko stovėti kaip bestogiai griuvėsiai, dabar tarnaujantys dvejopu tikslu: išlaikyti unikalų griuvėsių charakterį ir kartu kaip užuovėja naujam kiemui su sodu.
[/su_note]
[su_note note_color=”#f5f5f5″ radius=”0″ class=”dotdotdot”]
Blažo kultūros rūmų atnaujinimo projektas,
architektas Vladas Sebastianas Rusu, Blažas, Rumunija
Architekto Victoro Smigelschio 1930 metais suprojektuoti kultūros rūmai po juos 1995 metais suniokojusio didžiulio gaisro virto griuvėsiais, merdėjusiais iki 2012 metų. Tuomet buvo nuspręsta juos atgaivinti rekonstruojant į daugiafunkcę salę. Tačiau senojo pastato griuvėsiai buvo išlaikyti ir sutvirtinti. Įrengti stoglangiai apšviečia ir žaviai atskleidžia pastato būklę iki renovacijos – dienos šviesoje galima matyti senas plytų sienas taip, kaip jos po gaisro, neapsaugotos nuo gamtos poveikio, dūlėjo ilgus metus.
[/su_note]
[su_note note_color=”#f5f5f5″ radius=”0″ class=”dotdotdot”]
„Niop Hacienda“,
biurai: „R79“, „AS arquitectura“, Čampotonas, Meksika
Apgriuvusios senų ūkinių ir tekstilės pastatų sienos buvo rekonstruotos į maitinimo ir apgyvendinimo funkcijas atliekančius statinius, tarp kurių – prabangus viešbutis, pobūvių salė, savaitgalio rezidencijos, restoranas, privačios vilos ir renginių erdvės. Subtilia intervencija buvo norima ne užgožti senąsias mūro sienas, bet paryškinti ir atkreipti į jas dėmesį gražiai sugretinant naują gyvenimą senoje struktūroje.
[/su_note]
[su_note note_color=”#f5f5f5″ radius=”0″ class=”dotdotdot”]
„Sabugo namas“ („Casa Sabugo“),
architektų biuras „Tagarro-De Miguel Arquitectos“, Sabugo, Ispanija
Kitaip nei kiti čia išvardyti projektai, „Casa Sabugo“ iškilo ne iš jau stovėjusių, bet iš architektų sukurtų griuvėsių. Rytinė šios šeimos sodybos namo siena buvo nugriauta siekiant įleisti šviesos ir atverti nuostabią Astūrijos kraštovaizdžio panoramą. Panaudojant naujas medžiagas – stiklą ir plieną – buvo užlopyti griovimo randai ir nepaliestų sienų angos.
[/su_note]
[su_note note_color=”#f5f5f5″ radius=”0″ class=”dotdotdot”]
Karališkoji Koldingo pilis („Koldinghus“),
architektų biuras „Johannes + Inger Exner“, Koldingas, Danija
Šią XIII amžiaus Danijos pilį smarkiai nuniokojo XIX amžiaus pradžioje kilęs gaisras. Niekieno neprižiūrima ir apleista ji toliau iro iki 1890 metų. Tuomet buvo imtasi veiksmų ją atstatyti išsaugant ir apgriuvusias sienas. Paskutinė pilies dalis pagal „Johannes + Inger Exner“ projektą buvo rekonstruojama tik XX amžiaus pusėje – nuo 1972 iki 1994 metų. Atkuriant pilį nesistengta imituoti senovės, net medžiagos parinktos skirtingos – kad padėtų atskirti naujos statybos linijas. Mezoninais ir pakabinamais tilteliais vaikštantys lankytojai gali apžiūrinėti griuvėsius skirtingame aukštyje ir iš skirtingų pusių.
[/su_note]
[su_note note_color=”#f5f5f5″ radius=”0″ class=”dotdotdot”]
„Studija-karvelidė“ („Dovecote Studio“),
architektų biuras „Haworth Tompkins“, Sneipas, Jungtinė Karalystė
Byrančios Viktorijos laikų pramoninio pastato sienos tiesiogine prasme buvo perdarytos į rėmą, kuriame įmontuota „Cor-Ten“ plieno konstrukcija. Rekonstruotas statinys naudojamas kaip universaliai pritaikoma erdvė, kurioje gyvena artistai, vyksta repeticijos, spektakliai ir susitikimai. Plieno konstrukcija atkartoja senojo pastato formą – kaip šis atrodė prieš virsdamas šiandien matomais griuvėsiais. Konstrukcija buvo suvirinta greta pastato griuvėsių ir tada kranu įleista į griuvėsių kiautą priglaudžiant ją tiksliai prie senųjų sienų. Vidaus apdailai buvo panaudoti faneros lakštai.
[/su_note]
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 2.
