2016 metų Pritzkerio architektūros premija – Čilės architektui

2016 sausio 19 d.

Alejandro Aravena paskelbtas 2016 metų Pritzkerio architektūros premijos laureatu. Pabrėždama jo užsibrėžtą siekį gerinti miestų urbanistinę aplinką ir spręsti pasaulinę gyvenamojo būsto krizę, Pritzkerio premijos komisija įvertino, kaip vykusiai šis architektas suderino poreikį pažvelgti į architektūrą kaip į meninę discipliną ir su jos pagalba spręsti šiandienos socialinius ir ekonominius iššūkius.

A. Aravena yra 41-asis Pritzkerio premijos laureatas ir pirmasis Čilės architektas, pelnęs šį apdovanojimą. 48-erių architektas turi didelį įgyvendintų privačių, visuomeninės ir švietimo paskirties projektų Čilėje, JAV, Meksikoje, Kinijoje ir Šveicarijoje portfelį. Bet galbūt dar labiau verta paminėti, jog su savo firma „Elemental“ dalyvaudamas vyriausybių vykdomose viešojo būsto politikos strategijose ir pasinaudodamas rinkoje susiklostančiomis tinkamomis galimybėmis daryti teigiamą poveikį mažas pajamas gaunančioms bendruomenės, jis sugebėjo pastatyti 2 500 socialinių būstų.

„Su A. Aravena atgimsta socialiai aktyvaus architekto tipas. Ypač įvertintinas jau ilgai trunkantis jo įsipareigojimas kovoti su pasauline būsto krize ir kurti geresnę miestų aplinką visiems“, – anot Pritzkerio komisijos, jis iš esmės supranta tiek architektūrą, tiek pilietinės visuomenės principus ir tai atsispindi jo rašto darbuose, jo aktyvioje veikloje ir projektuose.

„Architekto vaidmuo dabar susiduria su iššūkiu atiduoti duoklę aukštesniems socialiniams ir humanitariniams poreikiams, ir A. Aravena aiškiai, didžiadvasiškai ir visapusiškai jį priėmė“ – pabrėžiama laureatui adresuotose komisijos pagyrose. „Elemental“ komanda dalyvauja visuose sudėtingo nepasiturinčiųjų aprūpinimo būstu proceso etapuose – bendradarbiauja su politikais, teisininkais, mokslininkais, gyventojais, vietos valdžios institucijomis bei statybininkais, kad užtikrintų geriausius įmanomus rezultatus ir naudą gyventojams, visuomenei. Šis išradingas būdas praplečia tradicinį architekto vaidmenį, paversdamas jį universalia figūra, kuri siekia rasti tikrai kolektyvinį sprendimą, kaip užstatyti aplinką“, – aiškino komisijos nariai.

2014 metais atitekusi architektui Shigeru Banui, 2015 metais – Frei Otto, o dabar – Alejandrui Aravenai, Pritzkerio premija pastaruoju metu pasižymi tendencija pripažinti architektus, kurie peržengė tradicines architektūros disciplinos ribas – architektus, kurie gali paveikti ir padėti rasti sprendimus pčioms aktualiausioms visuomenės problemoms.

Kvietimas dėmesį skirti esminėms problemoms

Trečią kartą Pritzkerio premijos istorijoje apdovanojamas architektas iš Pietų Amerikos. Šiame žaviame, tačiau nevienodai išsivysčiusiame ir sudėtingame žemyne vis dar apstu neišspręstų politinių ir ekonominių problemų, dėl kurių didelė gyventojų dalis gyvena, švelniai tariant, neleistinomis sąlygomis.

Šiuo metu Pietų Amerikoje gyvena daugiau nei 400 milijonų žmonių – 6 proc. pasaulio gyventojų, iš kurių daugiau nei 80 proc. gyvena miestuose. Tai lėmė didžiulį būsto deficitą šiame regione, o nesant visapusiškų šio urbanizacijos proceso sprendimų, miestuose kyla neformalios gyvenvietės, kurias vėliau labai sudėtinga pagerinti. Remiantis naujausia Jungtinių Tautų žmonių gyvenviečių programos (UN-Habitat) ataskaita, Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros regione dabar 110,7 milijono žmonių gyvena lūšnynuose ir šis skaičius gali tik augti. Skaičiuojama, kad norint apsisaugoti nuo prasidėjusio nekontroliuojamo miestų augimo, vien besivystančiose šalyse reikia sugebėti per savaitę pastatyti bent vieną miestą vienam milijonui gyventojų, išleidžiant apie 10 000 JAV dolerių vienam būstui.

Paradoksalu tai, kad neatrodo, jog daug šiame regione gyvenančių architektų būtų labai suinteresuoti sukilti prieš šį būsto iššūkį, nors ir susiduria su šia padėtimi kasdien. Štai kodėl A. Aravenai įteiktas Pritzkerio apdovanojimas yra lyg ir savotiškas architektų žadinimas iš letargo miego, kvietimas vėl sutelkti dėmesį į esmines problmas. Centrinėje artėjančios 2016 metų Venecijos bienalės, kurioje A. Aravena bus pagrindinės tarptautinės parodos kuratoriumi, temoje „Reporting from the Front“ („Reportažai iš fronto“) jis aiškiai išreiškia šį tikslą.

„Jei tiesa, kad Čilės architektūra yra tokia gera, tai kodėl socialinio būsto padėtis tokia bloga?“

Galima būtų sakyti, kad pradžia A. Avarenos firmai „Elemental“ buvo padaryta vakarienės metu Kembridže, kai Andrésas Iacobelli paklausė: „Atrodo, jog Čilės architektūra dabar išgyvena labai gerą laikotarpį, sulaukia daug tarptautinio dėmesio ir pripažinimo. Jei tai tiesa, kad Čilės architektūra yra tokia gera, tai kodėl socialinio būsto padėtis tokia bloga?“

Kaip prieš keletą mėnesių buvo paminėta „The Los Angeles Times“ straipsnyje, Čilės architektūra pradėjo daryti didelę įtaką kitiems architektams visame pasaulyje – pristatoma daug darbų, kurie, nors atrodo paprasti, išsiskiria nepriekaištingai panaudotomis medžiagomis bei subtilumu integruojant juos atitinkamame kraštovaizdyje ar miesto aplinkoje.

Nors toks pripažinimas Čilės architektūros scenai yra itin vertingas, aukščiau iškeltas A. Iacobelli, kartu su A. Aravena įkūrusio studiją „Elemental“, klausimas ragina toliau diskutuoti šia tema. Ir jai turi būti teikiama prioritetas. O atsakymą į A. Iacobelli klausimą geriausiai apibendrintų A. Aravena savo 2014 metų TED‘o kalboje: „Nėra nieko blogiau, nei gerai atsakyti į klaidingą klausimą.“

Pritzkerio premija skirta architektui, kuris įsitikinęs gerosios architektūros galia, pabrėžia pačių architektų svarbą. A. Aravena padeda keisti nusistovėjusį architektūros supratimą – jo manymu, architektas yra daug daugiau nei tik kažkas, pateikiantis funkcionalų dizainą pagal kliento pageidavimą. Jo paties žodžiais tariant, jis gali „sustiprinti tai, kas yra prieinama, o ne skųstis dėl to, ko trūksta, supranta, kokiomis dizaino priemonėmis galima sugriauti jėgas, kurios pirmenybę teikia individualiam pelnui, o ne kolektyvinei naudai.“

Panašu, jog toks požiūris gali tapti įkvėpimo šaltiniu kitiems architektams, kad šie taptų varomąja tokių pokyčiu jėga, prisiimtų atsakomybę, kurią mes kažkada palikome kitiems. Dar kartą cituojant naujajį Pritzkerio premijos laureatą, tai unikali galimybė parodyti, kad „architektūra gali pasiūlyti platesnę naudos sąvoką: dizainas kaip pridėtinė vertė vietoj papildomo mokesčio; architektūra kaip trumpiausias kelias į lygybę“.

Komentarai