Tiekėjai, turėdami biokuro vartotojų užsakymų, planavo plėtrą, pirkosi tam reikiamą įrangą, plėtojo infrastruktūrą. Biokuro birža nėra atsakinga už sėkmingą biokuro sektoriaus veiklą, ji įkurta siekiant mažinti biokuro kainą. Neva dabar dvišalio kontrakto pagrindu užkertamas kelias steigtis mažoms biokuro gamybos įmonėms.
Tačiau kitaip nei, pavyzdžiui, elektros birža, biokuro birža neužtikrina reikiamos pasiūlos nutrūkus anksčiau galiojusiam kontraktui tarp tiekėjo ir vartotojo. Nėra sukurtos biokuro biržos infrastruktūros, nėra sandėlių, sureguliuotos logistikos. Tėra interneto svetainė, tolygi pažinčių portalui. Pirkėjai supažindinami su pardavėjais, šie pasiūlo savo biokuro kiekį už mažesnę kainą, bet neužtikrina, kad sugebės visiems norintiesiems tokį kiekį patiekti. Tokia situacija panaši į tą, kai buvo perkami renovacijos darbai per Centrinę pirkimų organizaciją – ji lyg ir ėmėsi valdyti procesą, bet negalėjo užtikrinti, kad darbai būtų atliekami laiku, kokybiškai ir kad iš viso būtų atliekami. Taip gali nutikti ir su biokuro birža – nesugebantis laiku patiekti pirkėjui reikiamo biokuro kiekio pardavėjas už tai neatsako. O padariniai gali būti liūdni, gali sutrikti šilumos gamyba.
Manome, kad biokuro birža reikalinga, tačiau ji turėtų užtikrinti nepertraukiamą tiekimą ir tai, kad pirkėjai reikiamu laiku gautų reikalingą kiekį kuro. Bet kokiu atveju šilumos tiekimo įmonėms reikia leisti norimą kiekį, jeigu to nepavyksta užsitikrinti per biržą, įsigyti kitokiu būdu, pavyzdžiui, skelbiant konkursą.
Šiemet vienas svarbiausių įvykių energetikos sektoriuje – suskystintųjų gamtinių dujų terminalo užbaigimas. Tai Lietuvai labai svarbus įvykis. Vis dėlto šilumos tiekimo įmonėms terminalo išlaikymas turės neigiamos įtakos. Toks terminalas, koks pastatytas dabar, mūsų šaliai yra per didelis. Norint užtikrinti efektyvų jo darbą, kilo būtinybė parengti teisės aktus, įpareigojančius pirkti atitinkamą dujų kiekį iš terminalo.
Šilumos tiekimo įmonės irgi įpareigotos privaloma tvarka pirkti nustatytą dujų kiekį. Šis kiekis bendrovėms jau paskirstytas, tačiau blogiausia yra tai, kad nėra nustatyta galutinė gamtinių dujų, tiekiamų iš terminalo, kaina. Dėl to negalime pasakyti, kokia bus šilumos kaina miestuose, kurie šilumai gaminti naudoja gamtines dujas. Tai savotiškas katės pirkimas maiše, nes įmonės bet kokiu atveju įpareigotos pirkti prekę, kurios kainą sužinos tik po to, kai ją nusipirks.
Galios metodas „pirk arba mokėk“ – tai reiškia, kad šilumos tiekimo įmonės, nesunaudojusios privaloma tvarka nusipirkto dujų kiekio, vis tiek turės pirkti dar arba tiesiog mokėti pateiktą sąskaitą net už nesunaudotas dujas. Kas gali iš anksto pasakyti, kokio kiekio vienai ar kitai įmonei reikės skirtingais mėnesiais? Gali būti, kad lauko temperatūra bus aukšta, galbūt naudojimas sumažės. Arba bus numatyta pagaminti atitinkamą kiekį elektros energijos kogeneracinėje jėgainėje, bet įmonė „Lesto“ tiesiog nenorės pirkti to kiekio. Kas tuomet? Kils papildomų problemų. Šilumos tiekimo įmonių pečiai gali būti platūs, bet jie visko tikrai nepakels. Padidės veiklos rizika, tokia tvarka ims reikalauti papildomų sąnaudų, kurios, ko gero, guls ant vartotojų pečių. Ir nuo įmonių darbo tai visiškai nepriklauso.
Kalbant apie kitus metus, jie šilumos gamybos sektoriui bus labai svarbūs vienu aspektu – biokuro naudojimo plėtojimu.
