Sujungus inovaciją su tvarumo įvaizdžiu ir estetika, 2016 m. studijoje „Archas“ gimė „JU.2“ sporto komplekso projektas. Vienas pagrindinių jo akcentų – sveikos gyvensenos koncepcijos perteikimas architektūrinėmis priemonėmis. Medinių konstrukcijų pasirinkimas buvo lemiamas ir dėl kilusio iššūkio, kai kitokios medžiagos naudojimas būtų buvęs neįmanomas dėl sunkios ir sudėtingos konstrukcijos. Užuot abejoję dėl projekto įgyvendinimo, architektai rinkosi svarstyti, o kaip įmanoma?

Studijos „Archas“ partneris architektas Mantas Navalinskas dalijasi Baltijos šalių architektų ir gamintojų išvykos įspūdžiais į Bavariją, kur nuo seno vyrauja medinės architektūros tradicijos, tam išvystyta palanki pramonės sritis, o rangovai pasiruošę. Pagal Vokietijos architektų pavyzdį pristatytas medinis darželis, kuriame atvirai eksponuojamos medinės CLT konstrukcijos. Projekto sąmata siekė beveik 3 mln. eurų, o įgyvendinimo laikotarpis trumpesnis nei vieni metai. Tuo tarpu „Archas“ komandos 2017 m. įgyvendinto medinio darželio projekto sąmata nesiekė nė milijono eurų, buvo panaudoti mediniai skydai ir santvaros, o terminas – 9 mėnesiai. M. Navalinskas džiugiai nustebo išgirdęs vokiečių architekto atsaką, kad mūsų projektas yra tvaresnis, kadangi panaudojant kitokias medinės statybos konstrukcijas ne tik sumažinti projekto kaštai, bet ir iškirsta 5 kartus mažiau medžių.

Miuncheno universiteto architektai taip pat atkreipė dėmesį, kad medinių konstrukcijų pranašumai ir projekto tvarumas parodo specialistų gebėjimą parinkti tinkamiausią derinį, nenaudoti technologijų vien dėl to, kad jos naujausios, o atrasti optimalų sprendimą konkrečiam projektui, pagal atitinkamą funkciją, poreikius ir estetiką. „Tvarumas, visų pirma, yra tausojantis vartojimas. Ne viskas, kas kvepia medžiu, yra tvaru, tačiau medinė architektūra – jau žingsnis į priekį. O tai skatina apsvarstyti, kokią medinę architektūrą norime matyti Lietuvoje“, – sako M. Navalinskas.

Net ir Vokietijoje, kur, atrodytų, medinė statyba yra labai pažengusi, per daugiau nei dvidešimt metų medis pasiekė tik 21 proc. visų statyboje naudojamų medžiagų. Dar dominuoja vienbučių, dvibučių gyvenamųjų namų bei pramoninių žemės ūkio pastatų statyba iš medienos. Vis dėlto dabartiniai projektai yra vystomi didesniu mastu, plėtojamos įvairios funkcijos, statomi ištisi kvartalai, ir tai tampa žingsniu pirmyn siekiant, kad medinės statybos neapibrėžtų tik maži vienbučiai.

Medinė statyba tampa itin patraukli įvertinus bendrą pastatų eksploatacinį laikotarpį. Standartinis pastato gyvavimo ciklas yra apie 50 m., o per tokį laikotarpį gali užaugti ir brandus miškas. Svarbu racionaliai išnaudoti išteklius, puoselėti tvarų ūkį, kur iškertami medžiai iškart atsodinami. Nereikėtų pamiršti ir vieno svarbaus teisinio reguliavimo aspekto – atliekų tvarkymo politikos. Vokietijoje medienos atliekos skirstomos į 4 kategorijas, iš kurių pakartotinai panaudoti bei perdirbti leidžiama tik pirmas tris:

• A I – neapdirbta mediena;
• A II – dažytos medienos plokštės;
• A III – PVC dengta mediena;
• A IV – cheminėmis apsaugos nuo kenkėjų ir gaisro priemonėmis apdorota mediena.

Ne mažiau medinės statybos pažangą skatina valstybės parama. Pavyzdžiui, pagal Bavarijos medinės statybos paramos programą („BayFHolz“) skiriama 500 Eur subsidija už 1 t CO2 (apie 25–200 tūkst. Eur projektui) visuomeniniams ir daugiabučiams pastatams. Šiuo atveju išorinės sienos ir bent dvi kitos konstrukcijos privalo būti iš medienos, o į tai nėra įtraukiama vidaus apdaila, durys, langai ar baldai.

Vienas esminių medinės statybos reguliavimų atsispindi ir pačioje architektūroje. Siekiant užkirsti kelią gaisro plitimui, privaloma naudoti vėdinamojo sluoksnio užtvarą. Mažaaukščiuose pastatuose tai išsprendžiama gana nematomu būdu, ties perdangomis įrengiant stambius medinius tašus fasado vėdinamojo sluoksnio dalyje. Tačiau aukštesniems pastatams reikalingi stambesni konstrukciniai elementai – tarp atsiranda skardos užtvarai ties kiekvieno aukšto perdanga.

„Pabrėžiant medinę architektūrą, svarbi ir vizualinė išraiška, tarsi parodanti, kad pastatas yra iš medienos. Toks horizontalus skaidymas yra stiprus architektūrinis akcentas, kuris kiekviename projekte gali būti kūrybiškai integruojamas“, – sako studijos „PRPM architekten uns Stadtplaner“ architektas Dominykas Marcinonis.

Apdailai parinkta vietinio medžio rūšis – baltasis kenis, šalyje taip pat dažnai naudojamas maumedis, tačiau kitos rūšys pasitaiko kur kas rečiau, kadangi yra ne tokios patvarios. Fasadai padengti permatomais glazūros dažais. Šis žingsnis užtikrina tolygų vizualinį medienos pilkėjimą. Nors techninei kokybei apdailos apdorojimas įtakos nedaro, tačiau atmosferos paveiktos dalys greičiau blunka, o tai skatina nevienodą natūralų apdailos senėjimą. Medinei architektūrai itin didelę įtaką daro drėgmė, todėl, siekiant išvengti cheminio apdorojimo (norint pakartotinai panaudoti konstrukcinius elementus), pastatai iškeliami virš žemės ant betoninio cokolio, tai apsaugo pastatą tiek statybų, tiek eksploatavimo metu.

Projektuojant estetiškus medinius paviršius vidaus patalpose, būtina atsižvelgti į garso izoliaciją. Sienų pertvarose atsiranda papildomas atskyrimas, o tai – iššūkis konstruktoriams, kai patalpas reikia projektuoti tarsi atskirus standžius elementus. Tuo tarpu tarpaukštinė perdanga yra sunkinama elastiškai surištu skaldos sluoksniu. Mediniuose statiniuose nemažą dalį projekto kainos sudaro jungiamieji elementai, kurių įrengimas vertinamas tiek uždengiant, tiek atveriant medžio apdailą interjere.

Kontekstualus mastelis, žmogaus aplinka ir nutrūktgalviškas statybų mastas svarbūs projektuojant be kokį statinį, kompleksą ar net mažiausią objektą. O aštrėjantys klimato iššūkiai verčia susimąstyti apie įgyvendinimo pokyčius. „After party“ partnerė architektė Gabrielė Ubarevičiūtė architektūrinę patirtį kardinaliai skirtinguose miestuose, tarptautinėse studijose, kaip žingsnį permąstyti architektų darbo atsakomybę.

Būtina įvertinti riziką, kad, augant konstrukcinės medienos poreikiui statyboje, ūkiniai, monokultūriai miškai gali dominuoti ir išstumti bioįvairius ir natūralius miškus. Turėtume puoselėti natūralią gamtą, o statybų medienai skirti nederlingas arba žemės ūkiui naudojamas (efektyvinant šią pramonės sritį) teritorijas.

2020 m. „After party“ komanda laimėjo konkursą parengti iki šiol kartu su miesto savivaldybe vystomą regeneracijos projektą. Turku ypatingas tuo, kad yra užsibrėžęs tikslą iki 2029 m. tapti pirmuoju aplinkai neutraliu miestu pasaulyje. Istorinė vandens apsupta teritorija ilgainiui apaugo „asfalto jūra“. Kita problema – dėl klimato kaitos pasekmių atsiradę pasikartojantys potvyniai. Uostas buvo perkeltas aukščiau, o pakrantė atlaisvinta miesto teritorijoms.

„Geriausias būdas kovoti su gamtos stichijomis yra išnaudojant pačios gamtos išteklius. Todėl pasiūlėme išplėsti pilies parką iki pat vandens. Šios žaliosios salos sukurtų biologiškai įvairią aplinką, padedančią sugerti potvynių vandenį bei patrauklias, tvarias erdves miestiečiams“, – sako architektė G. Ubarevičiūtė. Miesto audinyje, urbanizuotos teritorijos mastelyje medis, kaip gyvas organizmas, atlieka itin svarbias funkcijas: sukuria šešėlį, valo orą ir sugeria drėgmę.

Vedami tvaraus vystymosi principų, architektai atsižvelgė į esamą uosto kontekstą, kur vyrauja įvairios funkcijos ir yra esami statiniai. Siekta išsaugoti didžiąją dalį istorinio užstatymo, nepriklausomai nuo jo paveldosaugos vertės, bei integruoti naujos architektūros elementus. Didelis teritorijos mastelis bei intensyvus statybos tempas paskatino rinktis surenkamąją medinių konstrukcijų statybą. Pirmi aukštai išlaikė esamą betoninės konstrukcijos pagrindą, saugant statinius nuo galimų potvynių, o virš jų projektuota medinė architektūra.

Automobilių statymo pastatas projektuojamas lanksčiai. Bėgant laikui, tobulėjant automobilių transporto automatizacijai bei pakitus parkavimo poreikiams, pastatą galima adaptuoti ir pritaikyti kitai funkcijai.

„After party“ kartu su „Išora x Lozuraitytė“ garsiai suskambo, kai 2022 m. laimėjo Valstybinės miškų urėdijos komplekso architektūrinį konkursą (projekto vadovas „SIENA“). Tarp Vilniaus ir Kauno esančio miškingo sklypo kompleksui greitu metu projektuotojai ruošiasi gauti statybos leidimą. Projekto tikslas – sukurti bandomąjį projektą, kuriame būtų panaudota kuo daugiau medinių konstrukcijų.

Pagrindinis administracinis pastatas įkomponuotas rečiau apaugusiame miško plote. 2 ir 3 aukščių tūriai uždengiami stačiakampio formos stogu su iškirptomis organinėmis formomis, leidžiant ir toliau augti esamiems medžiams. Stogas ne tik apsaugo lauko terasas bei medinį pastatą nuo saulės kaitros bei lietaus, bet ir įkomponuoja nemažą saulės elementų plotą, užtikrinantį visos teritorijos energijos poreikius.

Ugniasiene padalijus pastatą į dvi dalis ir suprojektavus priešgaisrinę purkštuvų sistemą, buvo galima atverti vidines medines konstrukcijas. Tai pabrėžia ne tik fizinį pastato konstruktyvą, bet ir vizualinę medžio išraišką. Sąmoningai siekta išryškinti medinei konstrukcijai būdingą tektoniką: panaudota mažų tarpatramių rėminės konstrukcijos sistema. Taip pat pavyko optimizuoti medienos kiekį, išvengiant bereikalingų statybinių atliekų. O dideli fasadų atvėrimai eksponuoja medinį vidinį pastato karkasą ir kartu keičia pastato vizualinį mastelį.

Viešojo transporto (infrastruktūros stoginės) paviljonai

Projektuojant intensyvų transporto mazgą Turku mieste (Suomijoje), atsisakyta infrastruktūros funkcijai būdingo grubumo, vietoj to viešosios erdvės jaukią atmosferą ir patrauklumą kuria mediniai elementai. Toje pačioje uosto teritorijoje, šalia pilies parko, įsikurs galutinė miesto tramvajų ir autobusų stotelė bei tarpmiestinių autobusų stotis, kur numatomi trijų tipų paviljonai ir pėsčiųjų pasažas, jungiantis traukinių stotį su keleivių terminalu.

Įvertinus daug mažesnį mastelį ir buvusio uosto teritorijos charakterį, pasiūlyta laivų statyboje įprastai naudojama klijuotosios medienos konstrukcija. Paviljonų architektūroje remtasi tradicinės medinės statybos metodais, kur medis dažnai kombinuojamas su akmeniu, o akmuo yra dar viena gausiai paplitusi statybos žaliava Suomijoje. Vietoj įprastų infrastruktūrinių objektų šie paviljonai-stoginės veikia tarsi skulptūros, žyminčios visos erdvės svarbą. Stoginės formuojamos iš vienodų modulių, sudarytų iš lenktų medinių kolonų, laikančių stogo plokštumą. Siekiant apsaugoti medį nuo drėgmės, kolonos pakeltos ant akmeninių piliastrų, kurie tarpais išauga į didesnius riedulius, funkcionuojančius kaip suoliukai.

Sekant Suomijos iniciatyvos pavyzdžiu

Išsivysčiusios medinės statybos technologijos kuria didžiulę pasiūlą. Tai leidžia išvengti vienos pagrindinių dilemų – gaisro iššūkių ir apdoroti medį taip, kad jis nebūtų degus. „Tarsi nebėra problemų naudoti šią medžiagą ir konstrukciją, tačiau iš patirties susiduriame, kad mediniai sprendimai konkursuose ar vizijose nėra lengvai priimami. Nors mūsų studijos darbai ir patenka tarp prizinių vietų, visgi tendencija rodo, kad siūlydami medinius projektus prisiimame papildomą riziką, kad jie nebus įgyvendinti. Projektuodami medinę architektūrą supratome, kad nėra techninių apribojimų, o ir pati mediena nėra brangesnis statybos būdas“, – patirtimi dalijasi G. Ubarevičiūtė.

Medinė architektūra, o kartu ir jos statybos ypatumai planuojami dar ankstyvoje projektavimo fazėje. Architektai kartu su konstruktoriais, inžinieriais, o kartais net ir staliais iš anksto planuoja statybų eigą ir galutinę architektūrinę raišką. Tokio bendradarbiavimo pagrindu projektas vystomas greičiau, reikalauja mažesnių išteklių, nelieka bereikalingų atliekų ir užkertamas kelias ateityje pasitaikantiems trikdžiams.

„KALVASTA Timber“ verslo plėtros ir produkto vystymo vadovas Audrius Papėčenka lygina medį su kitomis medžiagomis. Stebint pastatų gyvavimo ciklą, mediniai pastatai pasižymi 30–60 proc. mažesnėmis anglies dvideginio emisijomis.

Tvariausias požiūris statybose neapsiriboja tik vieno ar kito medienos gaminio panaudojimu, veikiau atsižvelgia į kiekvieno pranašumus. Todėl tikslas yra pritaikyti skirtingas kombinacijas įvairioms pastato konstrukcinėms dalims, atliepiant mažiausią išteklių suvartojimą, pastato ilgaamžiškumą ir projekto savikainą.

„Ieškant lanksčiausio sprendimo, prieš pradedant techninį projektą, numatyti, kiek ir kaip medis bus integruotas. Atradus racionalų ir ekonomišką variantą, projektuojami standartizuoti elementai yra pritaikomi kiekvienam individualiam objektui“, – sako A. Papėčenka.

Šiandien vis labiau vertinama mediena interjere. Taip kuriama pridėtinė architektūros vertė bei estetiška ir jauki aplinka. Todėl taikomos medžio technologijos atitinka pagrindinius reikalavimus, leidžiančius bent dalinai ar visiškai atverti medinį konstruktyvą.