Statybų sektorius pasaulyje – vienas daugiausia išteklių naudojančių sričių. Skaičiuojama, kad Europoje šiame sektoriuje susidaro kone trečdalis visų atliekų, suvartojama pusė visos energijos ir trečdalis vandens.
Įrankiai tvarių statybų plėtrai
Atsižvelgdamos į statybų ir kitų ištekliams imlių sektorių poveikį aplinkai, pažangios šalys noriai plėtoja žiedinės ekonomikos sistemą, kuriai padedant stengiamasi kiek įmanoma labiau sumažinti išteklių ir energijos suvartojimą. Vis dažniau pasaulyje (daugiau nei pusšimtyje šalių) tvariems pastatams projektuoti ir statyti pasitelkiamos savanoriškos pastatų tvarumo vertinimo, reitingavimo ir viešinimo sistemos, kurių pagrindiniai vartotojai – viešosios ir privačios organizacijos, architektų ir projektuotojų komandos, nekilnojamojo turto vystytojai ir valdytojai.
Tokių vertinimo sistemų naudojimas, anot Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos direktoriaus Andriaus Bagdono, ne tik skatina tvarų miesto, regiono, šalies vystymąsi, inovacijas, bet ir įgalina efektyviai taikyti pastato gyvavimo ciklo principus nuo dizaino iki jau sukurto objekto valdymo, renovacijos ar konversijos.
Savanoriškos tvarumo vertinimo sistemos padeda geriau suvokti pastatų poveikį žmonėms ir aplinkai bei kaip jį galima optimizuoti, sykiu pagerinti patalpų mikroklimatą ir naudojimo komfortą, sumažinant eksploatacijos išlaidas.
Dar viena priemonė, skatinanti žaliųjų pastatų plėtrą, yra žalieji viešieji pirkimai. Taikydami tvarumo kriterijus naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams, viešojo sektoriaus pirkėjai paprastai perka ne tik biuro įrangą, patalpų valymo priemones ar paslaugas, transporto priemones ar kitas prekes, bet ir pastatų projektavimo paslaugas bei statybos darbus.
Tam, kad būtų atliktas projektavimo paslaugų ar statybos darbų žaliasis pirkimas, į pirkimo dokumentus turi būti įrašyti žaliųjų pastatų kokybės vertinimo kriterijai, kurie gali būti apibūdinantys pirkimo objektą techninėse specifikacijose, nustatantys minimalius tiekėjų kvalifikacijos reikalavimus ar kvalifikacinės atrankos kriterijus, tiekėjų pateiktų pasiūlymų vertinimo kriterijus (kai renkamas ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas pagal kainos ar sąnaudų ir kokybės santykį arba produkto gyvavimo ciklo sąnaudų metodą), pirkimo sutarties sąlygas.
Pastatų poveikį aplinkai galima sumažinti ir taikant pažangius energiją taupančių pastatų konstrukcinius sprendimus, perdirbant ir pakartotinai naudojant statybines medžiagas ir produktus, ir taip mažinti atliekų kiekį. Įrodyta, kad žmonių, dirbančių sveikatai palankiame pastate, kurio patalpų oro kokybė gera ir kuriame esama užtektinai dienos šviesos, darbo našumas didesnis, rečiau neatvykstama į darbą dėl ligos.
Pavyzdį rodo vystytojai
„Lietuvoje kol kas negalime pasigirti tvariais viešojo sektoriaus pastatais, pavyzdį kol kas rodo tik pavienės institucijos – Lietuvos bankas, Šilutės rajono savivaldybės administracija. Skandinavijos ir daugelyje kitų Vakarų Europos šalių vaikų darželis, poliklinika, mokykla ar kitas visuomeninis pastatas yra projektuojamas ir statomas tik vadovaujantis tvarumo kriterijais“, – komentavo Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos direktorius.
Lietuvos žaliųjų pastatų taryba 2017 m. pasiūlė bendrajame plane numatyti teritorijas, kuriose statomi pastatai turėtų būti sertifikuojami pagal Lietuvos pastatų tvarumo vertinimo sistemą (LPTVS) ar kitas pasaulyje plačiai naudojamas ir pripažintas sistemas (BREEAM, LEED), nustatant minimalų privalomą tvarumo lygmenį investuotojams, pretenduojantiems statyti miesto centre. Pažengusios kaimyninės šalys, pavyzdžiui, Švedija, Vokietija, Nyderlandai, masiškai naudoja nacionalinius standartus pastatams vertinti (daugiau kaip 80 proc. naujai statomų pastatų yra sertifikuojami), taip skatindamos tvarų miestų vystymąsi ir naujausių technologijų diegimą.
Šiuo metu Vilniaus miesto naujojo bendrojo plano projekte numatyta, kad naujai statomi ar rekonstruojami pastatai, kurių bendrasis plotas didesnis nei 5000 kv. m, bus sertifikuojami pagal statytojo pasirinktą, Lietuvoje ar kitoje ES šalyje pripažįstamą pastatų sertifikavimo sistemą.
Bendrajame plane numatytos Vilniaus centre esančios teritorijos, kuriose pastatai bus sertifikuojami: Senamiestis, XIX a. miesto centras, aukštybinių pastatų zonos, charakterį išsaugoję istoriniai priemiesčiai, formuojamas kompaktiškas miesto centras, tačiau, anot A. Bagdono, nesuprantama, kodėl visose teritorijose numatyta sertifikuoti tik didesnius nei 5000 kv. m ploto objektus.
Tokių objektų per metus būtų vos keletas ir pati deklaruojama parama tvariam vystymuisi netenka prasmės. Svarstoma, kad galbūt centre ir Senamiestyje bei aukštybinių pastatų zonoje ši riba galėtų būti 1000 ar 2000 kv. m priklausomai nuo pastato paskirties, taip žymiai pagerinant pastatų ir teritorijų kokybę. Numatoma, kad vystytojai galės pasirinkti vertinimo sistemą, tačiau svarbu pažymėti, kad jie galės pasirinkti ir siekiamo įvertinimo lygį (nuo „patenkinamai“ iki „puikiai“). Būtent įvertinimo lygis geriausiai apibrėžia pastato kokybę ir tvarumą – ar jis tik nežymiai geresnis už Statybos techniniame reglamente numatytus reikalavimus, ar yra kiek įmanoma nekenksmingas aplinkai, naudojantis pažangiausias technologijas ir sveikiausias medžiagas.
Ieško savojo kelio
Toronte, Kopenhagoje, Singapūre ir kituose pažangiuose miestuose skatinant tvaraus nekilnojamojo turto vystytojus (ypač konversijos teritorijų miesto centre), rengiami mokymai projektuotojams ir architektams, pateikiami vadovai ir rekomendacijos tvaraus nekilnojamojo turto vystytojams savivaldybės tinklalapiuose, organizuojami įvairūs konkursai ir kurį laiką taikomos trumpalaikės nekilnojamojo turto, žemės, infrastruktūros mokesčių lengvatos. Finansinės institucijos savo ruožtu žaliųjų pastatų vystytojams siūlo tvaraus finansavimo priemones ir „žaliąsias“ paskolas butų ar namų pirkėjams, nes suvokia, kad žalieji pastatai ilgainiui nuvertės mažiau, jie bus likvidesni, o jų eksploatavimo sąnaudos – mažesnės.
Bene labiausiai paplitęs būdas paskatinti tvarų miesto vystymąsi yra savivaldybių siūlomos teritorijos (vėlgi, dažniausiai konversijos) su išvystyta susisiekimo ir vandentiekio, nuotekų, energijos perdavimo infrastruktūra, kuriose nekilnojamojo turto vystytojai projektus (dažniausiai mišrios paskirties, t. y. gyvenamuosius namus, biurus ir komercines patalpas) plėtoja tik remdamiesi iš anksto nustatytais tvarumo principais. Savivaldybės tokiu atveju veikia ir kaip tarpininkės tarp bendruomenės ir verslo, įsipareigodamos įtraukti į projektų svarstymą visuomenę, išplėtoti socialinę infrastruktūrą (mokyklos, darželiai, poliklinikos, prekybos ir pramogų centrai). Puikus pavyzdys yra Kopenhaga, kur buvusio jūrų uosto teritorijoje, vadinamoje Nordhaunu, miesto savivaldybė tvarių projektų vystytojams pasiūlė ne tik išplėtotą infrastruktūrą, bet ir sukūrė fondą smulkiajam verslui remti, išnuomodama jiems naujuose pastatuose pirmųjų aukštų patalpas ir taip naujajam kvartalui įkvėpdama gyvybės.
Neneigia sertifikavimo naudos
Šiuo metu Lietuvoje yra sertifikuojama ar jau sertifikuota daugiau kaip 60 vystomų objektų – gamyklų, parduotuvių, viešbučių, biurų, jų skaičius nuolat auga. A+ klasės energinio naudingumo pastatai, atliekų rūšiavimas, skaitmeninė statyba, atsinaujinantys energijos ištekliai, automobilių dalijimosi paslaugos jau tapo kasdienybe, o nekilnojamojo turto vystytojai nuolat diegia naujas technologijas ir taiko aukštesnius kokybės standartus, padedančius išsiskirti konkurencingoje rinkoje.
Vis dažniau nekilnojamojo turto vystytojai diegia tvarius sprendimus (saulės jėgainė, apželdintas stogas, puiki akustika ir vėdinimas ar elektromobilių įkrovimo vietos) ir tai deklaruoja viešai, siekdami išsiskirti ir pritraukti išrankesnius, labiau išprususius pirkėjus. A. Bagdonas pritaria – šis reiškinys labai sveikintinas, tačiau vartotojas – buto pirkėjas ar biuro nuomininkas – vis dar negali palyginti ir įvertinti nesertifikuotų pastatų tvarumo ir kokybės lygio.
Nekilnojamojo turto vystytojai sutinka, kad pastatų savanoriškas sertifikavimas pagal Lietuvoje ar kitoje ES šalyje pripažįstamą sertifikavimo sistemą paskatins daugiau kokybiškų projektų, palengvins pasirinkimą pirkėjui. Vilniaus centre buvusių gamyklų kvartalai su aplink gana gerai išvystyta transporto ir kita viešąja infrastruktūra yra puikios bandymų platformos, kurių vystytojai iškart nušauna du zuikius: sutvarko dešimtmečiais apleistas teritorijas centrinėje miesto dalyje ir pasiūlo rinkai gerokai aukštesnės vertės ir kokybės pastatus nei aplink esantieji.
„Klausimas, kuriuo galbūt vertėtų padiskutuoti vystytojams ir miesto savivaldybei: kodėl „Architektūros parkas“ Užupyje, Vilniaus stoties rajonas, Vilniaus oro uostas ir jo prieigos, Šnipiškės ir kiti naujai vystomi kvartalai negalėtų tapti žaliaisiais poligonais, kuriems padedant išmoktume derinti įvairius požiūrius, technologijas, vizijas ir kartu siekti gerokai aukštesnės gyvenimo kokybės?“ – svarstė Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos vadovas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 spalis.
