Jų kaitą lemia visuomenės dvasinės kultūros pokyčiai, ekonominiai, politiniai ir kiti veiksniai. Moralė susijusi su tuo, kaip suvokiame ir kaip organizuojame visa tai, kiek pasitikime vieni kitais. Pavyzdžiui, blogas įstatymas neatitinka jokių moralės normų, prieštarauja prigimčiai, įpročiams, kultūrai. O jeigu mūsų valstybės ir visuomenės moralė yra orientuota į žaliąją plėtrą – tai reikia tik sveikinti.
O kai dar sukuriami teisingi įstatymai, gauname idealų variantą – senas demokratijos tradicijas turinčiose valstybėse jis jau senokai gyvuoja. Reikia pripažinti, kad prigimtinė, moralės ir žmogaus sukurtos normos pas
mus – vis dar paieškų lygmenyje. Kuriame įstatymus, reglamentuojančius teritorijų planavimą, architektūrinį projektavimą. Akivaizdu, kad būtina šiltinti senus daugiabučius. Visi pritaria šių procesų reikalingumui, tačiau tik dabar, norint sujudinti šį procesą, randasi priemonių ir svarbiausia – politinė valia.
Nors šiandien miestai išlieka ekonomikos varikliu (juose sukuriama apie 67 proc. BVP), kol kas teturime menkas valstybės urbanistinės politikos formuotojų gretas ir apgailėtinas finansavimo sąlygas. Taigi šiame kontekste nereikia tikėtis, kad valdininkas, orientuotas į biurokratinių pareigų vykdymą, atliks fundamentalų analitinį mokslininko darbą. O jei ir atliks, visuomenė nepasitikės tokiu darbu, nes jis bus atliktas nepakankamai profesionaliai. Todėl valdžios institucijos, užuot sprendusios visuomenės gerovės klausimus, užsiima kitais jai nebūdingais reikalais. Gal todėl teisės aktų kaita teritorijų planavimo sistemoje tokia didžiulė (Teritorijų planavimo įstatymas nuo 1995 metų kaitaliotas daugiau kaip 20 kartų).
Visuomet reikia ieškoti balanso tarp visuomenės, investuotojų ir valdžios interesų. Visuomenė turi žinoti apie vykstančius procesus ir pasitikėti jų vykdytojais, reikia, kad ji turėtų savo nuomonę ir prisiimtų atsakomybę veikti, t. y. kurtų partnerystės santykius. Kitaip turėsime ne vieną pavyzdį, tokį kaip „Išsaugosime „Lietuvą“, kai dėl intensyvių visuomenės ir investuotojų kovų buvo sukurta apleista viešoji senamiesčio erdvė. Nebuvo ieškota kokybės rodikliais grįstų kompromisų ir susitarimo. Kuo viskas pasibaigė? Neliko investuotojų, nebuvo įgyvendintas projektas – teliko apleistas pastatas, kurį visuomenės aktyvistais pasivadinę asmenys „išsaugojo“.
Suprantama, kiekvienas žmogus gyvena tam tikroje teritorijoje. Ir jeigu ji nėra apibrėžta, neturi identifikavimo ribų ir jeigu žmonės savęs netapatina su gyvenamąja erdve kaip su vertybe, nereikia tikėtis, kad teritorija bus tausojama. Mes jau išgyvenome sovietmečio periodą, kai žmonėms buvo kalama į galvą, kad viskas yra bendra ir jiems nebūtina turėti nuosavo kampelio. „Koks yra valdymas – demokratinis ar autoritarinis, toks yra ir legalusis teisingumas“ (J. Höffner „Krikščioniškasis socialinis mokymas“). Ši aplinkybė neformaliai, politiniams veiksniams veikiant, formuoja individualius miestų tapatumo bruožus: struktūrą, stilistiką, funkcinius ryšius ar socialinį miestų turinį – teritorinių bendruomenių sistemą.
Dėl objektyvių veiksnių šiuolaikinis miestas tapo per didelis – žmogus nesugeba ne tik jo suvokti iš bet kurio žemėje esančio stebėjimo taško, bet ir tinkamai valdyti. Šiandien pajusti ir aprėpti visą žmogaus sukurtą aplinką įmanoma tik iš paukščio skrydžio. Staigus populiacijos miestuose augimas paskatino didžiulių statybų protrūkį, lydymą konfliktų su prigimtine, moralės norma, su darnios plėtros principų taikymu, taigi ir poreikį burtis į teritorines bendruomenes, spręsti miestų infrastruktūros balansavimo, žemių konsolidavimo, viešųjų erdvių formavimo ar žaliosios architektūros idėjų, geros gyvenimo kokybės įgyvendinimo problemas. Urbanistinių struktūrų formavimas teritorinių bendruomenių požiūriu Lietuvoje yra gana problemiškas. Jeigu yra aiškiai apibrėžta urbanistinė struktūra, kurioje žmogus jaučia savo teritoriją, kaimynus, gali prisidėti prie kokybinio tos teritorijos augimo, tuomet ta vieta įgauna visai kitokį pobūdį. Vadinasi, ji turi šeimininką, įgyja identitetą, kurį galima apibrėžti vertybiniais kriterijais.
Pastaruoju metu eskaluojama kvartalinės daugiabučių renovacijos tema (teritorinės bendruomenės įtakos zona). Net specialistai šį procesą kartais supranta labai tiesmukai: atnaujinsime du ar tris daugiabučius vienu metu, pritaikysime tipinius konstrukcijų renovavimo mazgus, ir tai jau bus kvartalinė renovacija. O iš tiesų taip nuvertinama pati kvartalinės renovacijos, kompleksiškumo ir žaliosios architektūros idėja.
Kompleksinė renovacija – tai ir viešųjų erdvių, želdynų formavimas, energiniai mainai bei jų efektyvumas, suderintos inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemos, kuriančios sinergiją, atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo galimybės. Tai tradicinei architektūrai būdingų tūrių, formų, erdvių, spalvų dermės radimasis.
Visi kraštovaizdžio dariniai, pastatų elementai turi būti darniai jungiami į visumą. Tai gali būti, pavyzdžiui, paprasti stačiakampiai, bet tarpusavyje derantys pastatų tūriai, charakteringų nuolydžių ir formų stogai, natūralios gamtinės medžiagos, spalvos, kiti architektūrinės artikuliacijos elementai, tokie kaip angų išdėstymas, teritorijų aptvėrimai, kelių dangos, želdiniai, derinimasis prie reljefo. Turi būti sprendžiami integralūs energinio aprūpinimo klausimai: galbūt vienam pastatui gali reikėti šildymo, kitam – šaldymo, galbūt vienam pastatui įsirengti geoterminį šildymą yra per brangu, o kvartalui – apsimoka. Galiausiai svarbu ne tik sujungti energinius tinklus į bendrą sistemą, bet ir suformuoti išmaniąsias žaliosios architektūros sistemas.
