KOMENTARAS
Valentinas Mazuronis, Aplinkos ministras
Atnaujinamiems daugiabučiams teikiama valstybės parama šiandien yra tikrai didelė. Žinoma, svarstytinas klausimas, kad siekiantiesiems geresnių energinio efektyvumo rodiklių paskata būtų didesnė arba jiems būtų suteikiamas kitoks išskirtinumas.
Tačiau kartu iškyla klausimas: o kieno sąskaita visa tai būtų daroma? Bijau, kad mūsų finansinės galimybės verčia atidėti tokius svarstymus. Teoriškai mąstant, siekiančiuosius geresnių rezultatų reikėtų skatinti, bet žvelgiant socialiai didesnėms investicijoms ryžtasi žmonės, kurie nėra socialiai labiausiai nuskriausti. Galbūt reikėtų ieškoti kitokių, ne materialinių tokio skatinimo formų. Mintis įdomi ir tikrai svarstytina.
KOMENTARAS
Vytautas Šukys, Bendrovės „Amalva“ technikos direktorius
Galima apgailestauti, kad daugiabučių atnaujinimo darbų pakete, kuriam suteikiama valstybės parama, nenumatytas mechaninio vėdinimo įrengimas. Todėl gyventojai šių darbų nepageidauja. Tuomet kyla klausimas: kada renovuosime renovuotus namus? Mūsų geriausiai atnaujinti daugiabučiai prilygsta bemaž prasčiausiai atnaujintiems suomių namams. Ten požiūris kitoks, pirmiausia – į sveiką aplinką.
Mūsų žmonės dar nesuvokia, kad gyventi nekvėpuojant vargu ar įmanoma. Vadovaujantis higienos reikalavimais, per valandą nedideliame standartiniame bute turi pasikeisti apie 160 kubinių metrų oro. Ne dėl komforto, bet tik tenkinant minimalius reikalavimus. Ir jeigu tokių oro pasikeitimo parametrų būtų siekiama natūraliai vėdinantis, per valandą nuostoliai siektų maždaug 2 kW energijos. Įsirengus šilumogrąžinius rekuperatorius, šie nuostoliai būtų apie 80 proc. mažesni.
Akivaizdu, žmonės labiau linkę saugoti savo materialųjį turtą – butą, namus – nei sveikatą. Kai prabangiai įrengto būsto sienos ima pelyti dėl neįrengtos vėdinimo sistemos, tuomet jau negaila nieko. Ardoma apdaila, nudaužomas tinkas, susimąstoma, kad reikia rekuperatoriaus. O apie tai, kad ilgą laiką nuodijo savo organizmą kvėpuodami nešvariu oru – žmonės nepagalvoja.
Labai gerai, kad renovuojant daugiabučius atsirastų vienas kitas pavyzdys, kaip reikia sutvarkyti vėdinimo sistemą. Galbūt tuomet žmonės labiau supras, ką duoda rekuperacinė sistema. Tie, kurie net ir neilgą laiką pagyvena gerai vėdinamame būste, į senus butus be rekuperacinių sistemų nenori grįžti, jie čia jaučiasi labai nekomfortiškai.
Tyrimais įrodyta, kad būdamas gerame mikroklimate žmogus dirba produktyviau, daro mažiau klaidų, jo veiklos rodikliai yra geresni. Vadinasi, į šiuolaikišką vėdinimo sistemą investuoti pinigai netrunka sugrįžti.
Užsienyje atlikta daug skaičiavimų aiškinantis, kokie nuostoliai patiriami atnaujinus pastatą, tačiau neįrengiant mechaninės vėdinimo sistemos su šilumogrąža. Renovavus pastatą šildymo išlaidos sumažėja smarkiai, tačiau vėdinantis atidarant langus patiriami didžiuliai nuostoliai, kurie prilygsta sutaupytai energijos daliai.
Labai geras pavyzdys yra Kaune. Ten vieną bendrabučio tipo pastatą pasidalijo privati bendrovė ir mokymo įstaiga. Šios vadovas pageidavo, kad atnaujinant patalpas būtų įrengta šilumogrąžinė vėdinimo įranga. O palyginti turtinga privati įmonė pasiliko paprastą mechaninę vėdinimo sistemą. Po pusmečio įmonės vadovas nutarė keisti vėdinimo sistemą, nes jos eksploatacinės išlaidos buvo didesnės nei šildymo.
Viename ar kitame gyvenamajame naujos statybos name rekuperacinės sistemos jau įrengiamos. Atnaujinant daugiabučius to nenorima dėl kelių priežasčių: valstybė šių darbų nekompensuoja, o ir butuose neapsieinama be griovimo darbų. Mums reikia daug pastangų norint įtikinti rekuperacinių sistemų teikiama nauda – ir sveikatai, ir energijos taupymui. Telieka tikėtis, kad žmonės galiausiai tai supras.
KOMENTARAS
Papildomi centimetrai sutaupo tūkstančius
Įvairių sričių specialistai ne kartą yra išsakę mintį, kad būtina padidinti reikalavimus ir naujai statomiems, ir atnaujinamiems pastatams. Kol kas prie to einama labai nedideliais žingsneliais. Pavyzdys galėtų būti Švedija, kurioje prieš keletą metų priimtas įstatymas, nurodantis, kad visi gyvenamieji namai per metus vienam kvadratiniam metrui šildyti turi sunaudoti ne daugiau kaip 55 kW energijos.
Tad Švedijoje niekas nerašo atskirų normų, kokia turi būti šiluminė atitvarų varža ir kokie turi būti montuojami langai. Statytojų reikalas, kokius sprendimus rinktis. Tačiau metų pabaigoje patikrinamas įvadinis šilumos skaitiklis. Paaiškėjus, kad namas sunaudojo daugiau energijos negu reglamentuota, gyventojai privalo sumokėti atitinkamo dydžio taršos mokestį. Kuo daugiau šilumos energijos namas naudoja, tuo didesnius mokesčius moka gyventojai.
Kompanijos „Basf“ atstovas Baltijos šalims, Baltarusijai ir Ukrainai Arturas Indičianskis yra apskaičiavęs, kad norint pasiekti geresnį efektą termoizoliacinį sluoksnį užtektų padidinti 5 centimetrais. Storesnis šiltinimo sluoksnis penkiaaukščiam daugiabučiui sąmatą padidintų maždaug 5 tūkst. litų.
„Jau prieš kelerius metus aiškindavau, kad mūsų seni daugiabučiai po atnaujinimo galėtų sunaudoti ne daugiau kaip 40 kW energijos vienam kvadratiniam metrui šildyti per metus. Tuomet daugelis tik numodavo ranka sakydami, kad toks rezultatas įmanomas nebent Vokietijoje ar Austrijoje. Dabar ir pas mus matyti, kad tokie rezultatai – ne iš fantastikos srities. Tačiau pasiryžimo dar nėra“, – apgailestavo A. Indičianskis.
Jis pasidžiaugė, kad Vilniuje atsiras pirmasis renovuotas daugiabutis, pasiekęs A energinio efektyvumo klasę. Kartu A. Indičianskis priminė pavyzdį, kaip į išskirtinius projektus žiūri užsieniečiai. Vokietijos mieste Ludvigshafene buvo atnaujintas gyvenamasis keturių aukštų namas. Atlikus visus renovacijos darbus, jis tapo ne tik energiškai ypač efektyvus, bet ir pats pasigaminantis reikiamą kiekį šilumos bei elektros energijos.