• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Vilna – Lietuvos Jeruzalė. Priverstinio darbo stovykla – HKP 562

2020 rugsėjo 20 d.

Netoli Vilniaus senamiesčio ir Užupio, Subačiaus gatvėje stovintys du geltonų plytų daugiabučiai namai yra kovos tarp gėrio ir blogio liudininkai. Nacistinės okupacijos Lietuvoje laikotarpiu šioje teritorijoje veikė žydų darbo stovykla, žymima numeriu – HKP 562 (vokiška Heereskraftfahrpark /Ost/ 562 santrumpa), kuri daugeliui čia patekusių žydų turėjo būti tik laikina stotelė į mirtį, tačiau geruoju naciu praminto Karlo Plaggės pastangų dėka daliai Vilniaus geto žydų tai tapo išsigelbėjimu. Nors šie pastatai iš bendro urbanistinio kraštovaizdžio išsiskiria savo masyvumu, retas Vilnietis žino, kas prieš ne taip daug metų vyko už šių geltonų plytų sienų.

XIX a. antroje pusėje žydų bendruomenė išgyveno nemažai pokyčių. Iki to laiko žydiškumas buvo tapatinamas su judaizmo išpažinimu ir religinių taisyklių laikymusi. XIX a. antroje pusėje bendruomenė ėmė sekuliarėti, integruotis į šalies, kurioje gyvena, dominuojančias bendruomenes, amžiaus pabaigoje ėmė kurti politinius judėjimus, kurie kėlė idėjas, koks turi būti naujasis žydiškumas, nebetapatinamas su religija, bei kaip pagerinti Rusijos imperijoje gyvenančių žydų sudėtingas gyvenimo sąlygas. Sionistai norėjo sukurti Izraelio valstybę istorinėse Izraelio teritorijose, bundistai žavėjosi politinės kairės idėjomis ir bandė gerinti darbininkų teises, o diasporos nacionalistai siekė kultūrinės autonomijos šalyse, kuriose gyveno.

Šie du gyvenamiegi namai, esantys Subačiaus gatvėje, susiję su dar viena tuo laikotarpiu įsteigta organizacija, siekusia pagerinti Rusijos imperijos žydų gyvenimą. Žydų kolonizacijos asociacija buvo įkurta žydų filantropo barono Maurico de Hiršo. Svarbus asociacijos veiklos aspektas buvo žydų žemdirbių kolonijų steigimas Argentinoje, Kanadoje ir Palestinoje. Asociacija taip pat siekė pagerinti carinės Rusijos sėslumo zonoje gyvenusių žydų padėtį steigiant profesines mokyklas, mokant juos amatų, taip suteikiant galimybę įgyti profesiją bei padėti emigruoti iš Rusijos imperijos. Žydų kolonizacijos asociacija taip pat siekė pagerinti skurdžiausių žydų buitį, būtent taip atsirado šie du pastatai Subačiaus gatvėje. Asociacija inicijavo dviejų pigių butų namų pastatymą skurdžiai gyvenantiems žydams, siekiant juos iškelti iš skurdaus ir perpildyto žydų gyvenamojo kvartalo Vilniaus senamiestyje.

Pastatus projektavo Varšuvos architektas Eduardas Goldbergas, pagal projektą buvo numatyti trys pastatai, galiausiai buvo nuspręsta pastatyti tik du. Pastatai buvo baigti 1902 m. Dar nebaigus statybų buvo duotas leidimas vieno iš pastatų pirmame aukšte įrengti maldos namus. Abiejuose pastatuose buvo įrengta apie 200 vieno kambario butų. Neturtingos šeimos dažnai turėdavo daug vaikų, todėl juose gyvendavo po 10–12 vienos šeimos narių. Dėl didelio gyventojų skaičiaus ir tankio, nešvaros, namų gyventojai labai nukentėjo nuo šiltinės epidemijos. Viename iš pastatų buvo įkurtas ir jidiš mokytojų seminarijos bendrabutis.

***

1943 m. rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pirmojoje pusėje, prieš pat likviduojant Vilniaus getą, mieste buvo įsteigta keletas žydų darbo stovyklų, viena jų – Subačiaus gatvėje, kur į šiuos du šešiaaukščius pastatus (iki karo žinomus kaip „pigieji namai“) buvo perkelta keletas šimtų kvalifikuotų darbininkų kartu su šeimomis. Daugiausia tai buvo mechanikai, skardininkai, šaltkalviai, stikliai ir kt., kurie dar iki stovyklos įsteigimo, būdami gete, dirbo karinės technikos remonto dirbtuvėse HKP.

Autoremonto dirbtuvės, kuriose dirbo stovyklos kaliniai, buvo išsidėsčiusios įvairiose miesto vietose: buvusiose kareivinėse ir garažuose. Dirbtuvės buvo įsikūrusios ir abiejų Subačiaus gatvės gyvenamųjų blokų pirmuosiuose aukštuose bei kaimynystėje – nedideliame vienaaukščiame korpuse, kuriame po karo veikė viešoji pirtis. Stovyklos teritorija buvo aptverta spygliuota viela ir nuolat saugoma. Kai kuriais duomenimis, idėja įkurti žydų darbo stovyklą, kurią taip ir imta vadinti – HKP, kilo vermachto karininkui majorui Karlui Plaggei, autoremonto dirbtuvių viršininkui.

Pirmieji perkeliamųjų į stovyklą sąrašai K. Plaggės buvo sudaryti 1943 metų rugpjūtį. Tačiau per rugpjūčio deportacijas iš geto į Estiją buvo išvežta didžioji dauguma kvalifikuotų mechanikų. Todėl buvo sudaromi papildomi sąrašai siunčiamųjų į HKP stovyklą, kur daugelis, ne vien specialistai, stengėsi žūtbūt pakliūti. Žmonės užrašydavo savo tėvus, giminaičius, artimuosius; kai kurie, neturėdami dokumentų, iki tol slapstėsi geto slėptuvėse ir tokiu būdu bandė „legalizuotis“ po Vilniaus geto likvidavimo. Remiantis dokumentais, yra žinoma, kad 1943 m. lapkričio 6 d. šioje stovykloje dirbo 1218 darbininkų. Šis skaičius pamažu didėjo ir 1944 m. kovo 26 d. siekė 1257.

Be vyrų, stovykloje buvo nemažai moterų ir vaikų. Pradžioje tik nedaugelis moterų dirbo autoremonto dirbtuvėse. K. Plaggė viename savo rašte aiškino, kad moterų ir vaikų buvimas stovykloje garantuoja našesnį ir geresnį vyrų darbą. Plaggės iniciatyva 1944 m. žiemą beveik visos stovyklos moterys ėmė siūti bei taisyti karines uniformas.

Iki Antrojo pasaulinio karo K. Plaggė buvo nacistinei ideologijai prielankumą reiškęs vyras. Jis 1931 m., dar prieš naciams ateinant į valdžią, prisijungė prie nacionalsocialistų partijos, tikėdamas, kad ji yra tai, ko reikia Vokietijai. Karo pradžioje techninį išsilavinimą turėjęs K. Plaggė buvo paskirtas vadovauti kariuomenės padaliniui, kuris prižiūrėjo ir taisė kariuomenės transporto priemones. 1941 m., naciams okupavus Lietuvą, jo dalinys buvo dislokuotas Vilniuje. Būtent čia jis ir išvydo tikrąjį nacizmo žiaurumą – kaip vyrai, moterys ir vaikai negailestingai žudomi. Tai K. Plaggei sukėlė šiurpą, ir jis nutarė bandyti išgelbėti kiek galima daugiau aukų.

„Mačiau neįsivaizduojamų dalykų, kuriems negalėjau pritarti… Tada ir nusprendžiau dirbti prieš nacius“, – vėliau prisiminimais dalijosi K. Plaggė.

K. Plaggė Vilniaus žydams masiškai dalino darbo leidimus, liudijančius, kad jie yra įgudę mechanikai ir gali dirbti mechaniko darbą, todėl yra naudingi vokiečių kariuomenei. Dauguma tokius leidimus gavusių žydų iš tiesų jokio techninio išsilavinimo neturėjo. SS padaliniai Vilniaus žydų gete nuolat rengė reidus, kurių metu žydai buvo apieškomi. Žydai, neturintys darbo leidimų, buvo gabenami į Lukiškių kalėjimą arba tiesiai į Panerių mišką ir žudomi. Tačiau K.Plaggės išduodami darbo leidimai saugojo tiek juos gavusius žydus, tiek jų šeimos narius nuo mirties. Būdamas stovyklos vadovu, K. Plaggė išdavė per 250 darbo leidimų, kurie 1941–1944 m. nuo mirties apsaugojo per tūkstantį žydų vyrų, moterų ir vaikų. Visgi K. Plaggė buvo tik vokiečių karininkas, bet nepriklausė SS daliniams, todėl jo galimybės lemti žydų išgelbėjimą buvo labai ribotos.

1944 m. kovo 27 d. HKP darbo stovykloje buvo įvykdyta „vaikų akcija“. Tik keliems vaikams pavyko pasislėpti „malinose“ ir taip išsigelbėti, tačiau, jie tapo nelegalai stovyklos teritorijoje, niekas neturėjo jų matyti. Per šią akciją buvo paimti ne tik vaikai, bet ir nedarbingieji, daugiausia pagyvenusios moterys. Tikslus jų likimas nėra žinomas, spėjama, kad vaikai buvo išvežti į Panerių mišką ir sušaudyti, tačiau būta ir kitų nuomonių, pavyzdžiui, kad vaikus išvežė į Lenkiją arba jų kraujas ir oda buvo „panaudoti“ vokiečių karo ligoninėje čia pat, Vilniuje. Kad ir kaip buvo, po šios „akcijos“ stovyklos kalinių skaičius moterų ir vaikų sąskaita sumažėjo 246 asmenimis.

Ištrauka iš Žydų darbo stovyklos HKP dokumentų Lietuvos centriniame valstybės archyve.

„Vaikų akcijos“ metu Hiršas Švarcbergas, čiupęs savo 8 metų sūnų Jakovą, nubėgo su juo ant stogo, kur, užklojęs antklode, paliko šalia kamino. Tą pačią dieną Švarcbergai savo kambaryje atsargiai, kad nekiltų jokio triukšmo, po langu išėmė dalį storo mūro plytų – šioje nišoje susirietęs galėjo tilpti vaikas. Kartais naktį, kai tėvai leisdavo Jašai truputį palakstyti koridoriuje, jis matydavo kitą berniuką, kurio vardo nebepamena. Ketverių metų Josifą Rechesą tėvai slėpė dūmtraukyje už virtuvės lentynos.

„Vaikų akciją” savo atsiminimuose aprašo ir garsus pasaulyje dailininkas Samuelis Bakas, jis buvo vienas iš nedaugelio vaikų, kuriam pavyko pasislėpti ir išsigelbėti šios akcijos metu ir vėliau kartu su savo mama pabėgti iš stovyklos, radus prieglobstį mieste. Samuelio Bako asmenybė yra svarbi kalbant ne tik apie šią stovyklą, bet ir visą Vilniaus getą. Būtent Vilniaus gete, jam dar būnant 9 metų, buvo suorganizuota pirmoji jo darbų paroda. Kitaip nei suaugusieji, kurių dalis gete rašė dienoraščius, Bakas gete piešė ir fiksavo tai, ką matė. Kadangi gete buvo sunku gauti popieriaus, jis piešė Pinke – Vilniaus žydų bendruomenės metraštyje, kurį jam 1942 m. įteikė du garsūs poetai – Avromas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis. Bėgdamas iš HKP stovyklos, Samuelis Bakas pamiršo ir paliko šią knygą stovykloje. 1944 m. poetas ir vienas iš ginkluoto pasipriešinimo kovotojų Šmerkė Kačerginskis rado Pinką stovyklos teritorijoje ir ją išsaugojo. Šiuo metu žydų bendruomenės metraštis yra saugomas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Tolerancijos centre, kuriame veikia ir Samuelio Bako muziejus.

1944 m. liepos 1 d. artėjant frontui, K. Plaggė paskutinįsyk apsilankė darbo stovykloje ir slapta įspėjo kalinius, kad stovykla bus evakuota ir pereis SS žinion. Suvokę tikrąją „evakavimo” prasmę, tą pačią dieną, vos sutemus, kai kurie kaliniai su šeimomis sugebėjo pabėgti iš stovyklos teritorijos. Tomis dienomis „malinose“ pasislėpė tie, kurie slaptai, nežinant nė kitiems kaliniams, jau buvo įsirengę slėptuves. Atsitiktinai sužinoję apie „malinas“, ten bandė prasibrauti, kas galėjo, perpildydami ir šiaip ankštas slaptavietes. Deja, tų sėkmingųjų buvo tik mažuma – likviduojant stovyklą likusieji stovyklos teritorijoje buvo varomi prie sunkvežimių, kad būtų išgabenti į Panerių mišką. Rastieji slėptuvėse buvo sušaudyti  šalia stovyklos gyvenamųjų blokų.

Vokiečiai stovyklą paliko liepos 4 dieną. Nuo atrėjančios sovietų kariuomenės su vokiečių kareiviais į Vakarus atsitraukė ir Karlas Plaggė, kur pasidavė Jungtinių Valstijų armijai. Kadangi jis priklausė nacių partijai ir vadovavo darbo stovyklai, kurioje buvo nužudyta daug nekaltų vyrų, moterų ir vaikų, kaip ir daugelis jo bendražygių Vilniuje buvo teisiamas už dalyvavimą Holokauste. Tačiau apie 20–25 proc. K. Plaggės stovykloje dirbusių Vilniaus žydų išgyveno, ir tai gerokai didesnis procentas, negu išsigelbėjo Lietuvos žydų apskritai, todėl išgelbėtieji Vilniaus žydai kelis kartus kreipėsi į Jad Vašem muziejų Izraelyje dėl Pasaulio tautų teisuolio vardo suteikimo K. Plaggei. Šis kreipimasis sukėlė diskusijų audrą Izraelyje, žmonės negalėjo suprasti, kodėl šiam garbingui titului pelnyti yra siūlomas nacis. Po teismo proceso K. Plaggė buvo išteisintas ir ramiai išgyveno paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį Darmštate iki 1957 m. K. Plaggė mirė būdamas mažai kam žinomas. Jo priešmirtiniai atsiminimai rodo, kad jis iki pat gyvenimo pabaigos manė, jog Antrojo pasaulinio karo metais padarė per mažai, kad išsaugotų daugiau gyvybių. Vis dėlto 2005 m. K. Plaggė galiausiai sulaukė tarptautinio pripažinimo: jam po mirties Jad Vašem muziejuje Jeruzalėje buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio įvertinimas, suteikiamas žydų gelbėtojams.

Priverstinio darbo stovykla, kuriai vadovavo K. Plaggė, visame pasaulyje išskirtinė tuo, kad ji po karo nebuvo nei sugriauta, nei paversta muziejumi. Subačiaus gatvėje esančiuose 47 ir 49 numeriu pažymėtuose pastatuose ir dabar gyvena žmonės. Čia stovintys namai nestokoja atminimo ženklų. Prie namų kabo lentelės su užrašais hebrajų, anglų, lietuvių ir jidiš kalbomis, pasakojančios tą pačią pastatų istoriją, bet nutylinčios K. Plaggės, gelbėtojo, istoriją. Tada, kai lentelės buvo pakabintos, K. Plaggei dar nebuvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Net ir šiandien visa aplinka išliko itin mažai pakitusi nuo 1944 m., kai buvo likviduota čia veikusi priverstinio darbo stovykla – HKP 562 .

Kurybinė grupė: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas, Vytautas Kirlys, Donatas Puslys
Dėkojame: Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Šaltinis: Bernardinai.lt
Komentarai

statyba ir architektura
archicad