Viešųjų pastatų modernizaciją išjudinti užsimojusi Energetikos ministerija skaičiuoja tūkstančius planuojamų atnaujinti kvadratinių metrų ir prognozuoja energijos sutaupymų rodiklius. Tačiau ar įgyvendinant brangiai kainuojančius renovacijos projektus pakanka orientuotis vien į energinio naudingumo prioritetą? Kodėl šiandien taip mažai kalbama apie tai, kokią pridėtinę architektūros, urbanistikos vertę gali ir turėtų kurti tokie projektai? Globalaus požiūrio į viešųjų pastatų atnaujinimą pasigendantys specialistai pripažįsta, kad siekis eiti paprasčiausiu keliu ne tik diskredituoja pačią modernizacijos idėją, bet ir yra ydingas dėl trumparegiško, neracionalaus lėšų panaudojimo.

[su_box title=”forumas / 1″ box_color=”#00817d” title_color=”#ffffff” radius=”0″ class=”dotdotdot”]

Mokykla, teismas, savivaldybė, Seimas, traukinių stotis, koncertų salė, prokuratūra, Mokesčių inspekcija nėra tiesiog funkcionalūs pastatai. Jie turi simbolizuoti išdidų simbolinį vaidmenį visuomenėje. Juk ne kartą yra tekę įeiti į pastatą, kuris iš tolo ir iš vidaus spinduliuoja savo esybę ir misiją. Šiandien galime pasidžiaugti naujais Generalinės prokuratūros, Kauno oro uosto, Klaipėdos policijos vyriausiojo komisariato ir kitais viešaisiais pastatais. Tačiau kaip sėkmingai renovuoti vėliau pastatytus, energiškai neefektyvius pastatus, yra ir iššūkis, ir galimybė.

Augant mūsų valstybės gerovei, išlaidos pastatų energetikai nueina į antrą planą. Norėdami sukurti tinkamas sąlygas pritraukti į valstybės tarnybą, į statutines ir civilines profesijas profesionalų, turime rūpintis ne tik pastatų ventiliacija, bet ir darbuotojų, lankytojų gerove. Man atrodo, kad neįgaliųjų prieinamumo klausimai ir darbuotojų gerovė yra net svarbesni nei šiluminės renovacijos aspektas.

Praėjusiais metais Seimas priėmė įstatymų pakeitimus, kad universalaus dizaino sprendiniai beveik visada būtų įgyvendinami su viešųjų pastatų renovacija. Tačiau architektūrinė raiška yra kiekvienos savivaldybės, valstybinės institucijos estetinės emancipacijos klausimas. Įstatymais tai nesureguliuota, išskyrus naująjį Architektūros įstatymą, kuris įpareigoja savivaldybes naujiesiems viešiesiems pastatams skelbti projekto idėjos konkursus. Tačiau šiluminės renovacijos atveju sprendimas priklauso išskirtinai užsakovams.

Būti kūrybingam nekainuoja tiek daug, kiek dažnai manome. Pasyviojo namo idėjos neprieštarauja išskirtinės architektūros mintims. Pasaulis gausus išskirtiniai nuobodžių ir išskirtinai žavingų renovacijos sprendimų.

[/su_box] [su_box title=”forumas / 2″ box_color=”#00817d” title_color=”#ffffff” radius=”0″ class=”dotdotdot”]

Kalbant apie viešųjų pastatų renovaciją, reikėtų konstatuoti, kad turime galvoje įvairialypę jų grupę, kur vykdomos labai skirtingos veiklos, tačiau visos jos yra svarbios visuomenei. Tai švietimo, kultūros ir sporto, sveikatos, kulto paskirties, administraciniai pastatai ir t. t.

Viešieji pastatai dažnai turi kultūros paveldo statusą arba, jo ir neturėdami, yra vertingi savo architektūrine išraiška, dažnai jie stovi urbanistiškai reikšmingose miesto teritorijose, formuoja aikštes, gatvių išklotines, yra svarbesnės dominantės. Taigi, kalbame apie labai reikšmingus objektus miestų ir miestelių urbanistinėje struktūroje, kurie reprezentavo mūsų meno, mokslo, ekonomikos pasiekimus (nuosmukius?) vienu ar kitu laikotarpiu.

Dar reikėtų pasiaiškinti paties žodžio „renovacija“ reikšmę. Renovacija (lot. renovatio – atnaujinimas, atkūrimas) – tai procesas, per kurį moraliai ir fiziškai nusidėvėjusios struktūros atnaujinamos arba pakeičiamos naujomis (tai gali būti pastatai, gamybiniai fondai, technologinės linijos, ekonominiai modeliai ir t. t.).

Pastatų renovacijos aspektu man priimtinesnis žodis „modernizacija“. Šis terminas ypač tinkamas kalbant apie viešųjų pastatų, ypač sovietmečio laikotarpio architektūros, atnaujinimą. Pastatas nėra tik sienos, stogas, langai, fasadai, grindys ar lubos. Tai tam tikros, labai aiškios funkcinės ir erdvinės struktūros pastatai, kurie turėjo savo konkrečią paskirtį ir buvo pritaikyti tos epochos mentaliteto, kurį formavo (ar bandė formuoti) užsakovas, tai yra sovietų valstybė, vartotojams. Taigi, daugeliu atvejų mes nei norėtume, nei galėtume viską renovuoti (atkurti ar atnaujinti). Jeigu tiksliau, mes sugebėtume renovuoti formą, bet turiniui šiandien privalome suteikti naują prasmę.

Kadangi viešųjų pastatų renovacija yra labai plati tema, apimanti net ir kultūros paveldo objektus, iš to galima parengti visą pokalbių ciklą. Paminėsiu tik kelių visuomeninės paskirties pastatų grupių renovacijos rezultatus, mano nuomone, sėkmingus ir nesėkmingus bandymus, kiek leidžia vieša informacija ar asmeninė profesinė pažintis su procesu. Tikrai nepretenduoju į išsamią analizę, nes tam reikėtų išsamesnių studijų, bet jau dabar galima pastebėti kai kuriuos skiriamuosius bruožus tarp teisingo kelio ir klystkelių. Viena grupė – tai mokyklos ir vaikų darželiai, kita – bibliotekos ir muziejai.

Kalbant apie pirmųjų renovaciją (dažniausiai jas organizavo savivaldybių administracijos), nueita paprastuoju keliu – renovuojamos sienos, stogai, langai, šildymo sistemos, bet visiškai neatsižvelgta į naujus švietimo įstaigų funkcinius ir erdvinius reikalavimus pasikeitus mokymo turiniui ir tikslams. Nepatogu minėti, bet kai kur pritrūko lėšų net sanitarinių mazgų remontui, o ką jau kalbėti apie elementarius higieninius reikalavimus patalpų su sandariais langais vėdinimui ar rekuperacijai. Mokyklos savo vidaus planine struktūra liko tokios pačios kaip prieš 50 ar 40 metų – kelios kartos po nepriklausomybės atkūrimo buvo ir yra auklėjamos visiškai pasenusios epochos statiniuose.

Šiuo atveju tampa nebesvarbu šiltos sienos ir nauji langai bei sutaupyti kaštai, nes prarandame žmones, piliečius (prisiminkime kaštų ir naudos kriterijus). Dar blogiau, kada didelis skaičius šių „renovuotų“ mokyklų uždaromos dėl mokinių stygiaus. Paleisti vėjais mūsų visų milijonai, o buvo galima iš esmės modernizuoti gal ne tokį įspūdingą mokyklų ar vaikų darželių skaičių, bet tai padaryti kokybiškai, sukuriant visiškai kitokio pobūdžio erdves.

Ilgų koridorių ir uždarų klasių–kabinetų modelio atsisakymas leistų sėkmingiau įgyvendinti naują mokymo turinį, formuojant kūrybiškesnio ir atviresnio mentaliteto žmogų. Esu tvirtai įsitikinusi, kad sovietinės statybos mokymo įstaigose buvo įmanoma sukurti naujas vidines funkcines ir erdvines struktūras, nes beveik visi pastatai karkasiniai, o tai leidžia architektams laisvai manipuliuoti erd vėmis, ardant vidines sienas ar formuojant naujai dengtas erdves tarp korpusų. Deja, mes skaičiavome tik šildymo sąnaudas… O architektų rankos prie šių projektų net neprisiliesdavo, nebent parenkant fasado spalvą ar tinko faktūrą.

O štai bibliotekų ir muziejų bei parodų centrų modernizavimo organizatoriai nuėjo kitu keliu ir tai, be abejo, lėmė didesnis intelektualinis renovacijos iniciatorių potencialas. Pats naujausias ir ryškiausiai matomas pavyzdys – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Vilniuje. Šimtu procentų išlaikant tai, kas buvo unikalu šiame statinyje (išskirtinė architektūra, įspūdinga įėjimo erdvė interjere), sukurtas visiškai naujas, šiuolaikinės bibliotekos turinys XXI amžiaus žmogui. Neabejoju, kad čia taip pat būtų galima būtų pasigirti įspūdingu energinių sąnaudų sumažinimu, tačiau viešojoje erdvėje niekur negirdėjau apie tai kalbant, nes ne tai ir svarbiausia.

Daro įspūdį ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune rekonstrukcijos rezultatas ir Nacionalinė dailės galerija Vilniuje. Įspūdingi pastatai iš skirtingų epochų puikiai pritaikyti šiuolaikiniam meno kūrėjui ir vartotojui su puikiausiomis technologijomis bei išskirtine pastatų aura.

Apibendrinant galima pakartoti jau daugeliui žinomą tiesą, kad tikroji renovacija – tai puikūs energiniai rodikliai ir naujas viešojo pastato funkcinis ir erdvinis turinys, pritaikytas XXI amžiaus žmogui. Tam reikalingi profesionalūs kūrėjai, o geriausi rezultatai pasiekiami taikant europinį architektūrinio konkurso principą, o ne pigiausios kainos lietuviškąjį fenomeną.

[/su_box] [su_box title=”forumas / 3″ box_color=”#00817d” title_color=”#ffffff” radius=”0″ class=”dotdotdot”]

Kalbant apie viešųjų objektų atnaujinimą, pridėtinę architektūros vertę pirmiausia galėtų sukurti kultūriniu požiūriu vertingiausių pastatų renovacijos, pritaikymo projektai. Ir šiuo atveju visų pirma reikėtų prisiminti bent jau Architektūros įstatyme apibrėžtus architektūros kokybės kriterijus, jų užtikrinimą.

Viena vertus, yra nemažai puikių pavyzdžių renovuojant ir pritaikant kultūros paveldo objektus Lietuvoje (vienas tokių – Rietavo dvaro karietinės-arklidės rekonstrukcija pritaikant kultūrinei veiklai; autoriai architektai Lukas Rekevičius, Milda Rekevičienė ir Alda Tilvikaitė). Kita vertus, vis dar tokios ambicijos stokojama su pokarinio, sovietinio laikotarpio architektūros objektais. Skambiausias jų – buvusio kelių policijos pastato Vilniuje, Giraitės gatvėje (autoriai architektai Gytis Ramunis, Kęstutis Pempė), atvejis. O juk tai architektūros paveldas, nykstantis ne mažiau sparčiai nei ikikarinio laikotarpio objektai. Tai neišnaudota proga.

Ar šiandien renovacijoje pakanka orientuotis tik į energinio naudingumo prioritetą? Vienareikšmiškai ne. Kaip minėjau kalbėdamas apie Architektūros įstatymą, architektūros kokybė net ir sausa teisine kalba apibrėžiama gana plačiai. O ekonominis kriterijus negali būti apskaičiuojamas tik eksploatacijos sąnaudomis.

Verta pastebėti, kad Vakarų Europos šalyse taip pat vertinama architektūros išsaugojimo kryptis. Vienas geriausių to pavyzdžių – Berlynas, ypač jo rytinė dalis. Visuomeniniai kultūros pastatai ten labai sėkmingai renovuoti nesudarkant modernistinės išvaizdos, pritaikyti šios dienos poreikiams ir sėkmingai naudojami toliau.

O apibendrindamas išskirčiau tai, kas pastaruoju metu kelia nerimą. Pernelyg konservatyvią ir biurokratizuotą, neskaidrią architektūros paveldo sferą, dažnai neįsileidžiančią tiek efektyviausių idėjų paieškos būdų – kokybiško architektūrinio konkurso ir jų rezultatų realizavimo eigos, tiek pačių renovacijos galimybių spektro.

Kita vertus, architektų profesiniame rengimo procese pasigendu didesnio dėmesio istorinio architektūros paveldo (šią kategoriją taikau ir sovietinio laikotarpio architektūrai) temoms bei vientiso architekto kvalifikacijos, apimančios ir paveldo, ir nepatenkančio į šią kategoriją architektūrinės aplinkos kūrimą, vertinimą.

[/su_box] [su_box title=”forumas / 4″ box_color=”#00817d” title_color=”#ffffff” radius=”0″ class=”dotdotdot”]

Viešojoje erdvėje diskutuojant apie pastatų atnaujinimą (renovaciją), jos naudą ir galimybes, dėmesys pirmiausia koncentruojamas į energinį naudingumą, jo didinimą, techninius parametrus, atsinaujinančiųjų energijos šaltinių panaudojimą. Vis dėlto, manyčiau, ne mažiau reikšminga sudedamoji atnaujinimo (renovacijos) proceso dalis yra aplinkos kokybės gerinimo veiksnių įgyvendinimo politika, t. y. viešųjų erdvių, aplinkos sutvarkymas prie atnaujinamų (renovuojamų), ypač visuomeninės paskirties, pastatų, valstybinės reikšmės objektų ir pan.

Teko matyti puikiai sutvarkytas erdves ir pastatų infrastruktūrą Švedijoje, Danijoje. Viešųjų ir gyvenamųjų pastatų modernizavimas ten sprendžiamas, atsižvelgiant į miestiečių besikeičiančius poreikius, miesto (kvartalo) socialinius, demografinius pokyčius ir pan., ieškoma darnos su pastatą supančia aplinka.

Pavyzdžiui, prie renovuojamo objekto esantis apleistas skveras ar aikštė atnaujinama, sukuriamas ryšys su pastatu – galima teigti, kad skveras tampa pastato priklausiniu. Pastatų atnaujinimo procese svarbu integruoti viešuosius pastatus į bendruomenių – miestiečių – gyvenimą.

Yra pavienių viešųjų pastatų, kurie atnaujinti ne tik energinio naudingumo požiūriu, bet ir buvo sutvarkytos erdvės (prieigos), išspręsti žmonėms, turintiems negalią, aplinkos pritaikymo, viešųjų erdvių infrastruktūros, aplinkos sutvarkymo ar modernizavimo klausimai.

Atnaujinti pastatai su viešosiomis erdvėmis tampa miesto ar jo dalies (kvartalo) sudedamąja dalimi, tad svarbus tampa ir psichologinis veiksnys visuomenei. Ne tik pastatai, bet ir aplinka, supanti erdvė sukuria pridėtinę vertę. Visuomenė palankiau žiūri į modernizavimo procesą, kai jis įgyvendinamas kaip urbanistinės aplinkos gerinimo visuma, o ne kaip atskirų pastatų (architektūrinės ir konstrukcinės) vertės padidinimas.

Yra nemažai pavyzdžių, kai pastatai renovuoti, o aplinka ar erdvė prie pastato vis dar mena „anuos“ laikus. Mano manymu, taip neturėtų būti – derėtų ieškoti galimybių komp leksiškai spręsti tiek pastato, tiek aplinkos darnos, kuri sukurtų įvairialypį ryšį su visuomene ir jos poreikiais, klausimus.

[/su_box]

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 5.