Blog

Viduržemio šalių energija Benedikto turguje

Benedikto turgus

Sostinėje metų pradžioje įkurtuves atšventęs Benedikto turgus pasiūlė gerokai drąsesnę, neįprastą turgaus sampratą: vietinių ūkių gėrybių ir atvežtinių gurmaniškų produktų asortimentą, atviras duris iki pat vakaro, prekybą papildančias laisvalaikio pramogas. Į vidutines ir aukštesnes pajamas gaunančias šeimas, turinčias vaikų, orientuoto turgaus pastato architektūra nenusileidžia verslo idėjai savitumu.

Reikia turgaus, o ne autoserviso

Urbanistiniame Fabijoniškių kontekste suplanuoto naujojo turgaus idėja tapo nelengvu iššūkiu architektams Dainiui Kitovui ir Linai Urban. Teko svarstyti, kaip išsirinktą netradicinę architektūros idėją – Viduržemio jūros pakrančių motyvų turgavietę – suderinti su šiuolaikinės architektūros reikalavimais ir estetika.

Architektas D. Kitovas pasakoja, kad nuolat lydėjusios abejonės, ar Fabijoniškių vieta tinkama tokiam statiniui. Anot jo, anksčiau šioje vietoje stovėjusi laikina turgavietė buvo tapusi vietinių gyventojų traukos vieta, tačiau nekokybiški, labai žemo architektūrinio lygio, vėliau suliepsnoję pastatai vertė žvalgytis naujos kokybės. Vis tik greitai užsakovai ėmę baimintis, kad jų pastatas ims panėšėti į greta esantį autoservisą, nebeprimins turgaus. Kita vertus, buvę akivaizdu, kad šioje urbanistinėje, komercinių pastatų aplinkoje visiškai netiktų prieš tai vyravusi kaimiško stiliaus architektūra, norėjosi įnešti naujovių. D. Kitovo teigimu, užsakovai norėjo, kad pastato fasadas taptų naujos komercinės linijos, naujo prieskonio pradžia, kuri suteiktų postūmį ir atsirasiantiems kitiems, naujiems ar renovuojamiems, statiniams.

Idėjų ieškota Ispanijoje

Po suformuluoto užsakovų pageidavimo nuspręsta visiems kartu nuvykti į Ispaniją, Madridą, ir ten apžiūrėti esančias turgavietes. Po išsamios ispaniškų turgaviečių apžiūros, taip pat atsižvelgiant į komercinių, pastarųjų dešimtmečių statybos pastatų kontekstą, buvo nuspręsta istoriniu stiliumi išryškinti pagrindinį turgavietės fasadą. Istorinė stilistika, autorių nuomone, ne tik pajėgi sukurti komercinį patrauklumą, bet ir pagyvinti originalumo stokojančią Ukmergės gatvės atkarpos aplinką.

Nuspręsta 1520 m² ploto pastatui suteikti Madrido turgaus elementų – per visą pagrindinį fasadą išdėstyta 20 metalinių kalvių darbo kolonų. Vis tik, anot D. Kitovo, būtų neįmanoma perkelti viso istorinio pastato, statyto maždaug prieš šimtą metų. Todėl kitos metalinės detalės, pavyzdžiui, arkos, jau nebe ispaniško stiliaus, o daugiau carinės Lietuvos architektūros laikotarpio elementai.

Pagrindinio fasado vitrinoms panaudota aliuminio profilių sistema su saulės kontrolės stiklo paketais, šoniniuose ir galiniame fasaduose – daugiasluoksnės fasadinės plokštės. Pagrindiniame fasade suprojektuotas molio čerpių stogelis, anot architekto, taip pat komercinės architektūros elementas, atliekantis vien estetinę funkciją. Jame tarp molio čerpių eilių įterpta dekoratyvinių žaliuzių juosta.

Pagrindinį fasadą puošiančių kolonų su arkomis motyvas pratęstas ir pastato viduje. Architekto manymu, čia kolonos mažiau krenta į akis nei pastato išorėje – jau įgyvendinus interjerą, pradinė jų reikšmė kiek priblanko. D. Kitovas mini sėkmingą vidaus antresolės idėją – nedidelis plotas bendroje salės erdvėje dabar suteikia atskirą erdvę kavinėms. Antresolės sprendimu buvo siekta papildyti erdvę, kad joje atsirastų daugiau tūrio ir vidaus patalpa neatrodytų vien kaip plokščia salė. Tai esą aktualu ir iš komercinės pusės – viršuje besibūriuojančius žmones matančiam lankytojui gali kilti intuityvi trauka turguje užsibūti kiek ilgėliau.

Pirminės idėjos pastate instaliuoti daug rekuperatorių buvo atsisakyta, dabar viso pastato oro apykaitą ir šildymą valdo vienas galingas šildymo ir vėdinimo įrenginys.

Architektas sako, kad galutinis rezultatas jį džiugina, nors pripažįsta, kad rizikavo – esą galėjo nutikti ir kitaip. „Tai buvo ėjimas ašmenimis, nes užsakovui buvo reikalingas komercinis patrauklumas, o tai pasiekti šiuolaikinėmis lakoniškomis formomis sunku“, – kalbėjo D. Kitovas.

Viduje – įkvėpta Maroko

Interjero architektų „Incanto solutions“ komanda turgavietės interjerą derino prie pastatui jau parinktos Viduržemio pakrančių regiono stilistikos. Įmonės direktorė Daiva Rabačiauskaitė pasakojo, kad ilgokai ieškojo idėjų, kaip suderinti daug spalvotų raštų vienoje vietoje, juk tai lietuviškiems ir net viso Pabaltijo interjerams visiškai nebūdinga. Iššūkį kėlė ir užsakovų noras, kad interjeras būtų ne modernus, o klasikinis. Be to, apgalvojus bendrą koncepciją, susidurta ir su dar vienu sunkumu – kaip atrasti skirtingų raštų ornamentinių plytelių, kurių asortimentas Lietuvoje yra gana skurdus.

Interjero kūrėjų komandą įkvėpė marokietiška architektūra, riados, nors, anot D. Rabačiauskaitės, kurti „visiško Maroko“ tikrai nesinorėjo. Taigi, pastato darbo zonų sienas dabar puošia įvairūs ornamentinių plytelių raštai, o grindis – mozaika, kuri buvusi reikalinga ne tik dėl dekoratyvumo, bet ir dėl didesnio nei plytelės atsparumo – juk grindims teks atlaikyti didelį lankytojų srautą.

Plytelių raštus sienose vietomis papildo medžio intarpai, taip pat pabrėžiantys ir skirtingas turgaus prekyviečių kategorijas.

Atskiras zonas žymi skirtingi spalvų deriniai – kiekvienai produktų kategorijai buvo parinkta kitokia dominuojanti spalva. Toks zonavimas – sykiu ir pagalba klientui, leidžianti lengviau susiorientuoti pastato viduje. Todėl, tarkime, ieškantys žuvies lankytojai iškart gali kulniuoti į mėlynąją, daržovių – į žaliąją, mėsos – į bordinę zoną.

D. Rabačiauskaitė išskyrė įdomų turgavietės akcentinį elementą – šviestuvą virš centrinės aikštės, puikiai matomą iš įvairių turgavietės vietų. Arabiško stiliaus, taip pat Maroko įtakos paliestas šviestuvas itin puošia bendrą erdvę. Ornamentinius plytelių fragmentus iš dalies pakartoja antresolės turėklai, lazeriu pjaustyti iš metalo plokščių. Interjerui papildomų raštų suteikia ir antresolėje įkurdintos ažūrinio metalo kėdės.

D. Rabačiauskaitė tvirtina, kad kurti gana svetimą lietuviškam kontekstui interjerą jų komanda nesibaimino, nes jautė nuolatinį stiprų užsakovų palaikymą. Jie ir norėjo būtent tokios, ne lietuviškos interjero stilistikos, nes turgavietėje numatyta prekiauti anaiptol ne tik lietuviškais gurmaniškais produktais. Be to, Lietuvoje daugiau tokių pavyzdžių nėra, todėl ir teko žvalgytis tik į užsienio turgaviečių modelius. „Lietuvoje niekas taip nedaro, dabar madingas švarus, minimalistinis stilius, o raštų būna nebent maži akcentai“, – kalbėjo D. Rabačiauskaitė. Pašnekovė pripažįsta, kad, derinant tiek daug skirtingų raštų vienoje erdvėje, teko „perlipti“ per akiai įprastą vaizdą ir daug ko išmokti, tačiau dabar, žvelgiant į pačius džiuginantį rezultatą, beveik norisi apgailestauti, kad Lietuvoje tokie sprendimai nėra populiarūs.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 1.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.