Blog

Vėdinimas – ne tik inžinierių reikalas

vėdinimo sistemos
pixabay.com nuotr.

Niekas nebesiginčija, kad visuomeniniuose pastatuose privalo būti įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Teigiama, kad racionaliausias sprendimas – decentralizuota, suskirstyta zonomis sistema, taip užsitikrinamas efektyvumas ir ekonomija.

Siekiant, kad decentralizuotos vėdinimo sistemos užtikrintų aukštą oro kokybės lygį patalpose, būtina projektinėje stadijoje atlikti pastato dinaminį modeliavimą. Jo metu specialistai nustato nagrinėjamame pastate palaikomas bioklimatines sąlygas, optimalias jų užtikrinimo strategijas, veikiant pasirinkto tipo ŠVOK sistemoms.Rasa DŽIUGAITĖ-TUMĖNIENĖ

Imliausios lėšoms – pastato vėsinimo sistemos

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Pastatų energetikos katedros doc. dr. Rasa Džiugaitė-Tumėnienė patvirtina – jei įmanoma įgyvendinti techniškai, o ir pradinės investicijos nėra pagrindinis veiksnys, eksploatacijos metu decentralizuotos vėdinimo sistemos, palyginti su centralizuotomis, turi daugiau pranašumų. Įprasta vieta decentralizuotoms vėdinimo sistemoms pastatuose – tarplangiai, tačiau galimi ir kiti sprendimai, kurie priklauso nuo decentralizuotos sistemos tipo.

Europos Sąjungos institucijos yra patvirtinusios standartą, nurodantį, kokio lygio valdymo sistemos, priklausomai nuo energinio naudingumo klasės, turėtų būti diegiamos pastatuose. Šiuo standartu, anot pašnekovės, Lietuvoje irgi vadovaujasi pastato procesų valdymo ir automatizacijos projekto dalių specialistai.

Projektavimo procese užsakovas pastato valdymo sistemos lygį įprastai renkasi atsižvelgdamas į tai, ko siekiama: duomenis tik identifikuoti ir valdyti pagrindinius pastato inžinerinių sistemų (PIS) veikimo procesus (C lygis), duomenis kaupti ir apdoroti PIS veikimo analizei (B lygis) ar duomenis kaupti, apdoroti, analizuoti ir automatiškai optimizuoti PIS veikimą (A lygis).

Teigiama, kad eksploatacijos metu didžiausios išlaidos patiriamos šalčio gamybai. VGTU mokslininkė pritaria, kad aukšto energinio naudingumo pastatai (A, A+, A++) yra itin sandarūs, todėl žymūs vidiniai ir išoriniai šilumos pritekėjimai lemia dideles išlaidas patalpoms vėsinti. „Norint sumažinti išlaidas, reikėtų pradėti nuo išorinių šilumos pritekėjimų į pastatą mažinimo, taikant pasyviąsias priemones. Tai gali būti pastato orientacija, šešėliavimas, apsaugos nuo saulės spinduliuotės priemonės: dvigubas fasadas ar išorinės automatinės arba stacionarios žaliuzės, infraraudonuosius spindulius atspindinti plėvelė ar kiti architektūriniai elementai, fasadinės sistemos įstiklintos dalies charakteristikos (U vertė mažesnė nei 0,80 W/m²K, g faktoriaus vertė turi neviršyti 0,3–0,4 reikšmių)“, – komentavo R. Džiugaitė-Tumėnienė.

ŠVOK sistemų įrenginiai gyvenamuosiuose ir negyvenamuosiuose pastatuose projektuojami ir įrengiami techninėse patalpose arba ant pastato stogo. Sprendimai įprastai priklauso nuo pasirinktų įrenginių tipų.

pixabay.com nuotr.

Inžinerinės sistemos – iššūkis architektui

Skandinavijos šalyse įprastos technologijos – šilumos siurblio naudojimas šildymui, „free cooling“ sistema vėsinimui ar nuotekų šilumokaičiu kintamo oro srauto sistemos vėdinimui. Tokios pačios technologijos, anot pašnekovės, jau daugiau nei dešimtmetį taikomos ir Lietuvoje. Šie sprendimai priimami, siekiant kuo aukštesnio pastato energinio naudingumo, todėl Lietuvos inžinieriai-projektuotojai, įvertinę technologijų energinį potencialą, konkrečias jų pasiūlo užsakovui.

Ar įmanoma decentralizuotas vėdinimo sistemas suderinti su protingos bioklimatinės architektūros sprendiniais, leidžiančiais vėdinti patalpas nenaudojant papildomų mechaninių priemonių? Anot R. Džiugaitės-Tumėnienės, bioklimatinės architektūros sprendinius su decentralizuotomis vėdinimo sistemomis suderinti įmanoma. Siekiant, kad decentralizuotos vėdinimo sistemos užtikrintų aukštą oro kokybės lygį patalpose, būtina projektinėje stadijoje atlikti pastato dinaminį modeliavimą. Jo metu specialistai nustato nagrinėjamame pastate palaikomas bioklimatines sąlygas, optimalias jų užtikrinimo strategijas, veikiant pasirinkto tipo ŠVOK sistemoms.

Architektų biuro „Architektūros linija“ architektas Gintaras Čaikauskas pabrėžia, kad architektams privalu išmanyti inžinerines sistemas. Objekte įprastai priimamas konceptualus sprendimas, kokios sistemos bus montuojamos, inžinieriai pateikia savuosius skaičiavimus, galimus montuoti įrenginius (jų matmenis, kanalų matmenis, ortakių skersmenis, įrenginių dydžius, galimas įrengimo vietas), architektai, tardamiesi su užsakovu, priima racionaliausius sprendimus, o jau tuomet ieško būdų, kaip, atsižvelgiant į architektūrinius pastato sprendinius, tuos įrenginius išdėlioti.

Kur bus sumontuoti inžineriniai įrenginiai, anot G. Čaikausko, vienos taisyklės nėra – sprendimai priklauso nuo architektūrinio projekto ir inžinerinio sprendimo. Kartais inžineriniai įrenginiai savo vietą randa ant stogo, rūsyje arba specialiai įrengtuose techniniuose aukštuose. Kai kuriuos inžinerinius įrenginius galima eksploatuoti lauke.

Pašnekovas patvirtina – architektui inžineriniai įrenginiai visuomet atrodo per dideli, norėtųsi ir siauresnių vamzdžių, o štai užsakovai džiaugtųsi, jei įrenginių ir vamzdžių apskritai nebūtų.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 gruodis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.