O štai nuotekų surinkimo, arba išgriebimo, duobių klausimas yra atskira problema. „Tiksliau, su tuo yra susijusios dvi temos: ekonominė ir aplinkosauginė, – sakė AM Vandenų departamento vadovas D. Krinickas. – Rūpestį dėl aplinkos kelia tai, kad šiandien tik 11 proc. eksploatuojančiųjų nuotekų duobes turi sutartis su vandens tiekimo įmonėmis dėl nuotekų tvarkymo. Visi kiti negali pasakyti ir negalėtų įrodyti, kaip tvarko tas nuotekas. Ir tai susiję su kita tema – tuo, kad išgriebimo duobių eksploatacija yra labai brangi. Asenizacijos paslauga kainuoja kelis kartus daugiau, negu abonentams atsieitų išleisti nuotekas į valstybės sukurtą infrastruktūrą.“
Nors už nusižengimus aplinkosaugai gyventojai baudžiami piniginėmis baudomis, sistema nenumatė jiems prievolės turėti sutartį su asenizacijos paslaugų teikėjais. Kaip tik tokią prievolę, bandant sukontroliuoti šios rūšies pažeidėjus, ketinama įvesti artimiausioje ateityje.
„Dabar yra pasiūlyti du dalykai, – patikslino D. Krinickas. – Gyventojas, kuris turi išgriebimo duobę, turi būti sudaręs sutartį su vandens tiekėju (tokiu atveju ir vandens tiekėjai galės planuoti nuotekų tvarkymo pajėgumus). Kitas dalykas – jeigu žmogus turi duobę, kurios tvarkymas, aplinkosaugininkų sprendimu, bus pripažintas kaip neatitinkantis teisės aktų reikalavimų, o greta yra įrengta atitinkama infrastruktūra, asmuo bus įpareigojamas per 12 mėnesių prisijungti prie valstybės nutiesto tinklo.“
Privalomos sutartys su nuotekų vežėjais atsakys į daugelį vandens tiekėjų klausimų – jose turi būti įrašoma, kokio dydžio išgriebimo duobe disponuoja savininkas, kiek gyventojų ja naudojasi, o žinant, kiek vandens vidutiniškai buityje sunaudoja vienas asmuo, lengva apskaičiuoti, koks nuotekų kiekis turėtų būti išvežamas per metus. Nuotekų valymo paslaugą teikiantys vandens tiekėjai gali pateikti informaciją apie per metus jiems pristatytų nuotekų kiekį. Visa tai sudaro galimybes kontroliuoti ir gyventojus, ir nuotekų vežėjus.
Tinkamo mato paieškos
Racionalūs sprendimai planuojant centralizuotų vandens tiekimo ir nuotekų tinklų plėtrą irgi ne visada randami lengvai. Šalies vandentvarkos strategijos kritikai mėgsta pasakoti apie dešimtis kilometrų dėl kelių trobų klojamus inžinerinius tinklus. Tai nėra pramanas, bet, tikisi AM ES paramos administravimo departamento direktorius Inesis Kiškis, nebėra ir akis badanti problema šiandien. Ir nebebus tokia rytoj.
„Išties gaudavome prašymų finansuoti 10 kilometrų tinklų tiesimą, kad būtų prijungti penki namai. Bet šiandien stengiamės tiesti tinklus kompaktiškose gyvenvietėse ir išgaudyti tuos retus atvejus, kai kas nors suplanuoja kloti ilgus tinklus dėl dviejų ar trijų namų. Kodėl tokių planų išvis atsiranda? Manau, dėl to, kad pinigų tam ateina, galima sakyti, beveik už dyką.“
I. Kiškis paminėjo neseną teigiamą pavyzdį – Kazokiškes (Trakų r.), kur, galima sakyti, kompensuojant gyventojams už arti įrengtą sąvartyną buvo leista pakloti centralizuotus tinklus, nors šiuo finansavimo periodu mažiau nei 2000 gyventojų turinčios gyvenvietės į tokią plėtrą dar negalėjo pretenduoti. „Pirminis savivaldos planas buvo pakloti vamzdžius nuo Kazokiškių iki Vievio, Alesnykų, kur yra valymo įrenginiai. Tai yra 4–5 kilometrus, – pasakojo departamento vadovas. – O paskui atbėgo patys elektrėniškiai ir sako: o gal mes verčiau pastatysime vietos valymo įrenginius? Žodžiu, pradedama galvoti.“
Ar ne ES paramos administravimo departamento darbas būtų padėti paramos prašančioms savivaldybėms priimti racionalius sprendimus? AM Vandenų departamento vadovas D. Krinickas mano, kad pirmiausia atsakingus sprendimus turėtų priimti savivaldybės. „AM pagal galiojančio įstatymo nuostatus parengtose plėtros planų rengimo taisyklėse labai aiškiai pasakyta, kad rengdamos planus savivaldybės turi aplinkosaugiškai ir ekonomiškai įvertinti plėtros kryptis – kur tiesti vamzdynus, o kur aplinkybės reikalauja ieškoti galimybių vartotojus aptarnauti kitomis priemonėmis, – sakė D. Krinickas. – Tai gali būti ir lokalūs grupiniai gręžiniai, ir grupiniai valymo įrenginiai. Ir buvo, ir yra, ir bus galimybė gauti paramą tokiems projektams. Bet 2007–2013 metų laikotarpiu beveik visos savivaldybės buvo suplanavusios plėtrą pasitelkiant vamzdynus, o tai yra bene brangiausias būdas. Naujame įstatymo projekte kiek aiškiau įrašėme tas alternatyvias priemones. Žinoma, ir alternatyvos turi būti pasvertos. Pagrindinis veiksnys – galutinė kaina, kurią turės sumokėti vartotojas, nes mūsų praktikoje jau pasitaikė atvejų, kai lokalius valymo įrenginius ir vandentiekį įsirengusios savivaldybės šiandien prašo iš valstybės biudžeto kompensuoti dalį vandens kainos.“
Paramos administratoriai nuo šiol turi patogų instrumentą įvertinti savivaldybių teikiamus projektus. Pasak ES paramos administravimo departamento direktoriaus I. Kiškio, į vertinimo formulę neseniai įvestas efektyvumo rodiklis – į sąrašą ES fondų paramai gauti projektai įtraukiami tik tada, jeigu preliminarios investicijos vienam gyventojui prijungti neviršija 15 tūkst. litų.
