Vandentvarkos strategijos įgyvendintojai vis dar ieško sklandesnio darbo formulės

2013 lapkričio 5 d.

Visą pastarąjį dešimtmetį ieškota išeičių ir kompromisų siekiant kuo efektyviau panaudoti Europos Sąjungos (ES) fondų lėšas Lietuvos vandentvarkos ūkiui kurti ir tobulinti. Griežti ES reikalavimai, milijardinės lėšos, greito sprendimų priėmimo būtinybė – visos šios aplinkybės lėmė, kad blaškymosi, neracionalių darbų ir neracionalaus lėšų panaudojimo išvengti nepavyko.

Kaip ir kiti, mokomės iš savo klaidų bei patirties, pripažįsta vandentvarkos strategijos įgyvendintojai. Faktas ir tai, kad ne visos klaidos jau ištaisytos, ne visos išeitys surastos.

Tinklai yra, abonentų trūksta

Lietuva vis dar nesugebėjo sukurti sistemos, kuri maksimaliai motyvuotų gyventojus jungtis prie centralizuotų vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo tinklų. Vamzdynas gali vingiuoti vos už 20 metrų nuo lauko tualeto, į kurį visą gyvenimą taką mina žmogus, bet tai dar nereiškia, kad jis stačia galva puls pasirašyti prisijungimo dokumentus. Žmogus gali tiesiog neturėti pinigų projektui, darbams ar santechnikos įrangai – apskaičiuota, kad gyventojų prisijungimo prie tinklų sąnaudos – projekto parengimo, vamzdyno sumontavimo ir pan. – vienam namų ūkiui siekia vidutiniškai 5–7 tūkst. litų. Arba gyventojas gali neturėti vietos savo troboje, kur tą keraminį klozetą ir kriauklę įrengti.

Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projekte buvo siūloma įtvirtinti nuostatą, kad, prijungiant gyventojus prie centralizuotų tinklų, patiriamas sąnaudas apmokėtų geriamojo vandens tiekėjai. Tokia praktika, pasak Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamento direktoriaus Daliaus Krinicko, taikoma kai kuriose Europos valstybėse.

Kai kurios vandens tiekimo įmonės taip dirba nelaukdamos nurodymų. Vienos supaprastina biurokratines procedūras, pavyzdžiui, atsisako reikalavimo užsakyti nemenkus pinigus kainuojančio vamzdyno nutiesimo per gyventojo sklypą projektą, kitos kuklias pajamas gaunantiems gyventojams dar ir apmoka vamzdynų klojimą. Tokios įmonės įprastai nesiskundžia, kad negali įvykdyti įsipareigojimų prijungti numatytą abonentų skaičių.

Bet galimas ir kitoks požiūris – kloti vamzdynus pernelyg nesukant galvos dėl būsimo paslaugos naudotojų skaičiaus. Tokiu būdu, ko gero, ateityje dėl neįvykdyto numatyto abonentų prijungimo skaičiaus plano teks mokėti Europos Komisijos nustatytas baudas, bet juk tai – tik ateities problemos. Užtat šiandien nėra papildomų išlaidų, o pinigai už bendrojo tinklo nutiesimą jau gauti.

Vis dėlto Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius sako, kad tikėtis, jog iš vandens tiekimo įmonių lėšų bus nuvedamas įvadas tiesiog iki čiaupo, nereikėtų. „Mes pajėgūs tai padaryti iki žemės nuosavybės ribos – liaudiškai šnekant, iki tvoros. Ne tik dėl to, kad tiek siekia ES parama. Tiesiog pradėjus planuoti darbus privačioje valdoje kyla daugybė problemų: juk tenka brautis į svetimą valdą ir ieškoti savininkui tinkamo sprendimo, kaip per jo įrengtą infrastruktūrą, sutvarkytą sklypą nutiesti inžinerinius tinklus. Tai tikrai nėra paprasta“, – paaiškino B. Miežutavičius.

Kaip nepaskęsti srutose?

Neišbetonuoti ar „perforuoti“ išgriebimo duobių dugnai, į artimiausią miškelį nuvestos nuotekų šalinimo žarnos, nežinia kur nuotekas pilantys asenizacijos paslaugos teikėjai, nelegaliai prie centralizuotų nuotekų tinklų prisijungiantys gyventojai – tai problemos, kurios skatina vis grįžti prie to paties klausimo: ar prisijungimas prie vandens tiekimo ir nuotekų tinklų neturėtų būti privalomas visiems, kuriuos pasiekia centralizuoti tinklai?

Kanalizacija

AM nuostata šiuo klausimu nesikeičia: jei gyventojas turi legalų, registruotą gręžinį, kurio vandens kokybė gera, negalima žmogaus  versti jį užplombuoti – juk tai gana brangi investicija. Tokia pati ministerijos pozicija ir turinčiųjų individualius nuotekų valymo įrenginius atžvilgiu – niekas negali priversti gyventojo atsisakyti turimo įrenginio, jei jis deramai prižiūrimas ir neteršia aplinkos. Vadovaujantis dabartiniais reikalavimais, gyventojas tiesiog turi būti sudaręs sutartį su subjektais, kurie yra įgalioti užtikrinti priežiūrą. Didžiąja dalimi priežiūrą vykdo tie, kurie parduoda ir montuoja tuos įrenginius.

    Komentarai

    Skaitomiausia