Kai renovacija virsta „reanimacija“
Paramos teikimo formos keitimas kol kas atidėtas, vandens tiekimo įmonės ir toliau galės gauti subsidijas, bet ES paramos administravimo departamento direktoriui nėra paslaptis, kad vandens tiekėjų įmonės nepatenkintos ir paramos schema „50 + 50“. „Vandentvarkininkai tvirtina, kad Latvija, kuri tokį paramos modelį naudojo 2007–2013 metų finansiniu laikotarpiu, planuoja šią tvarką keisti. Būtinai išsiaiškinsiu, kas konkrečiai nepasiteisino Latvijoje“, – pažadėjo I. Kiškis.
Didesnės ES paramos tinklų renovacijai siekiantis LVTA prezidentas B. Miežutavičius lūkesčius grindžia darbais, kurie laukia įgyvendinant valstybės planus stambinti vandentvarkos įmones: „Mes neprieštaraujame įmonių stambinimo idėjai, bet norime atkreipti dėmesį, kad pasirinkus dabar svarstomą modelį – viena vandens tiekimo įmonė vienoje savivaldybėje – rajonų centruose veikiančioms bendrovėms reikės prisijungti daugybę labai smulkių ir visiškai nugyventų įmonių iš rajonų kaimų – iš tų laikų, kai pramonės įmonės turėdavo savo vandentiekį ir juo aprūpindavo kokį nors nedidelį kvartalą. Stambinimo proceso metu gavusi tokį nugyventą ūkį specializuota įmonė patirs smarkų sąnaudų didėjimą – juk tą ūkį reikės ne renovuoti, o „reanimuoti“. Daugeliu atvejų reikia net ne atkurti tinklus, bet tiesiog iš naujo įrengti visą
infrastruktūrą. Taigi norint aprūpinti kokybiška paslauga gyventojus reikalingos tikrai didelės investicijos. Kaip tik todėl ir prašome AM didesnės nei 50% ES paramos.“ Kitaip vandens tiekėjams lėšas tinklų renovacijai tektų kaupti iš pajamų, kurias gauna parduodami vandį ir eksploatuodami dabartinį ūkį. Taip verstis pajėgios tik kelios didžiosios įmonės, patikino B. Miežutavičius.
AM Vandenų departamento direktorius D. Krinickas priminė, kad stambinant įmones ir prijungiant mažesnes ES paramą bus galima gauti ne tik tinklų renovacijai:
„Ateinantis finansinis laikotarpis bus kompleksinis – jį sudarys finansavimas plėtrai į probleminius rajonus, intensyvėjant pačiai paramai (tai padės išspręsti mažesnių miestelių geriamojo vandens ir nuotekų valymo problemas), ir finansavimas renovacijai, kuri yra greitai atsiperkanti investicija ir kuri leis greičiau padidinti vandens tiekėjo veiklos efektyvumą.“
Kaip kaupti lėšas būsimam remontui?
Dar viena LVTA prezidento įvardyta problema – tai, kad, pastaraisiais metais didžiules sumas investuojant į plėtrą, egzistuojanti finansinė tvarka neleido daryti amortizacinių atskaitymų. „Taip yra todėl, kad tai yra dotacija – nuo dovanos negalima atskaičiuoti. 2010–2012 metais statyta infrastruktūra eksploatuojant irgi turi būti remontuojama, tiesa, galbūt mažesnėmis sąnaudomis, bet jeigu neatliekame amortizacinių atskaitymų nuo šio ūkio, vadinasi, tuos darbus turime vykdyti iš anksčiau, nuo senojo tinklo, amortizacijai kauptų lėšų, – sakė B. Miežutavičius. – Mes ištisai kalbame, kad šią tvarką būtina keisti. Tiesa, nežinau, ar tam reikia Europos Komisijos leidimo, ar užtenka pakeisti tam tikrus norminius vietos aktus.“
D. Krinickas paaiškino, kad už ES lėšomis sukurtą turtą vandens tiekėjai gauna pinigų eksploatacijai ir remontui. Geriamojo vandens tiekėjai vykdydami plėtrą perskaičiuoja paslaugų kainas, mat ES finansavimo reikalavimuose yra įpareigojimas parodyti, kaip keisis paslaugos tarifas po investicijų. „Tai, kad ES paramos lėšos į tarifą neįskaičiuojamos – tiesa. Taip yra todėl, kad ES fondų lėšų nereikia grąžinti. Todėl akivaizdu, kad tokią pat sumą vandens tiekėjams surinkti iš vartotojų mokesčių būtų neteisinga vartotojų atžvilgiu. Tačiau eksploatacinės sąnaudos už ES lėšomis sukurtą turtą į paslaugos kainą įskaičiuojamos. Taigi pagrindinė vandens tiekėjų užduotis – teisingai numatyti sumą paslaugų kainos projektui ir apskaičiuoti eksploatacines sąnaudas“, – sakė D. Krinickas.
