„Jei kalbėtume apie būsto įsigijimą ir energinį efektyvumą, susidarytų savotiškas trikampis. Vienoje pusėje būtų energinio efektyvumo siekiamybė, kitoje – investicijos į energinį efektyvumą, trečioje – galimybės įsigyti tokį būstą. Puikiai žinome, kad šiandien tai galėtų padaryti tikrai nedidelė dalis žmonių. Tad dar kartą galima patikinti, kad energinio efektyvumo sieksime, bet nedarysime iš jo šventos karvės“, – tvirtino V. Mazuronis.
Mato nemažą įdirbį
ES iki 2050 metų užsibrėžusi tikslus taupyti energiją visur. Įgyvendinant atskiras direktyvas, susijusias su energiniu pastatų efektyvumu, numatyta skatinti novatoriškų inžinerinių sistemų diegimą, naujas technologijas, kad būtų einama nulinio energijos naudojimo pastatų link.
Siekiant nulinio energijos naudojimo, pastatai turėtų naudoti labai mažai energijos. O tai, kas sunaudojama, turi būti pagaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Žinoma, nebūtinai kiekvienas pastatas turėtų būti nuklotas saulės kolektoriais ar vėjo jėgainėmis. Besisukantys vėjo jėgainės sparnai Skuodo rajone gali gaminti energiją, kuri bus įtraukta į bendrą namo Vilniuje balansą. Žodžiu, reikia paisyti bendro energijos pagaminimo ir naudojimo balanso.
Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius Aidas Vaičiulis šiandienę valdžios poziciją, susijusią su energiškai efektyviais pastatais, nevadina skeptiška. „Reikėtų prisiminti, kokia ta pozicija buvo prieš keletą metų – dabar situacija tikrai pasikeitusi. Šiuo metu tikrai niekas nebeignoruoja mūsų keliamų idėjų, siūlymų mažinti energijos naudojimą ir didinti energinį pastatų efektyvumą“, – sakė A. Vaičiulis. Jo teigimu, labai svarbu žinoti galimybes ir idėjų įgyvendinimo sąnaudas. Daug kas manipuliuoja šiais skaičiais ir nesėkmingais pavyzdžiais. Nuosekliai ir laiku atliekant veiksmus, kainos padidėjimas statant nulinės energijos naudojimo pastatus neviršija 10–15 proc.
Paklaustas, kaip mato ėjimą nulinio energijos naudojimo pastatų link, A. Vaičiulis įžvelgia nemažą progresą, ES direktyvos adaptuojamos pagal mūsų šalyje galiojančius teisės aktus. Džiugina ir tai, kad jos ne išverčiamos aklai, bet išanalizuojamos specialistų, svarstoma, kaip direktyvos galėtų būti įgyvendinamos Lietuvoje. Jeigu laikytumės tų ES nuostatų, kurie adaptuoti pagal mūsų teisės aktus, be abejo, turėtume gerus rezultatus.
„Esmė yra tai, kad savivaldybės ketina dalyvauti įvairiose programose, tačiau viskas vyksta dar tik planavimo lygmeniu. Antai Vilniaus miesto savivaldybė bendrajame plane yra numačiusi atsižvelgti į tokį energijos paskirstymą, kuris galėtų subalansuoti pastatų energijos naudojimą. Tačiau kaip tai bus įgyvendinama, dar neaišku, nes nėra nė vienos konkrečios programos, konkrečių veiksmų, kaip visa tai plėtoti“, – kalbėjo Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas.
Tačiau šnekėdamas apie energinio efektyvumo skatinimą A. Vaičiulis įžvelgė ir neigiamų aspektų. Prieš keletą metų priimtas Atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimo įstatymas įvedus pakeitimų pervadintas į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą ir liaudyje vadinamas ne skatinimo, bet draudimo. Visos programos, kurios buvo numatytos atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimui skatinti, nuėjo draudimo ir ribojimo keliu.
„Viską siekiama apriboti, drausti, sumažinti, kad tik nebūtų išplėtotas šis procesas. Manau, tai yra interesų kova, tačiau dėl to kenčia progresyvių sprendimų norintys gyventojai. Norima išlaikyti stambius energijos tiekimo tinklus. Tačiau nebūtume gavę programos JESSICA pinigų pastatų renovacijai, jeigu nebūtume išlaikę centralizuoto šildymo. Viena vertus, privalumas, kita vertus – trūkumas“, – svarstė A. Vaičiulis.
