Šiuolaikinės architektūros intervencija Lietuvos miestų senamiesčiuose visuomenės neretai priimama itin jautriai. Apie naujų pastatų integraciją senosiose miestų dalyse kalbiname Kultūros paveldo departamento (KPD) vadovą Vidmantą Bezarą.

– Hagos konvencija, Venecijos chartija apibrėžia, kad svarbiausia yra istorinių pastatų ir vietovės urbanistinio audinio išsaugojimas. Ar turėtų renovuojami objektai „karštoje“ senamiesčio zonoje sulaukti tarptautinio lygio specialistų, restauratorių dėmesio?

– Hagos konvencija daugiau orientuota į paveldo išsaugojimą karo atveju, o Venecijos chartija daugiau apibrėžia istorinio urbanistinio kraštovaizdžio išsaugojimą, valdymą, pritaikymą. Pastaruoju metu senamiesčiuose, jų apsaugos zonose rengiama nemaža dalis konkursų yra tarptautiniai, jie pritraukia ir įgūdžių turinčių projektuotojų, restauratorių iš kitų šalių, jų dalyvavimas kilsteli kartelę, parodo kitų patirčių ir požiūrio. Pvz., pastarieji konkursai, Vilniuje vykę dėl Vokiečių gatvės pertvarkos, dėl buvusios Šv. Jokūbo ligoninės teritorijos rekonstrukcijos (teritorija nėra senamiestis, o jo apsaugos zona), buvo tarptautiniai. Tačiau sunku pasakyti, ar iš kitos šalies atvykę architektai spėja pažinti mūsų senamiesčio istorinį kontekstą, tradicijas, pasinaudoti turimų tyrimų medžiaga. Dažnai užsieniečiai siūlo savo šalyje priimtinas arba kažkada siūlytas, bet neįgyvendintas projektines idėjas. Norėtųsi daugiau remtis vietos projektuotojais, turinčiais tarptautinės patirties, – tada jiems lieka ir moralinė atsakomybė už įgyvendinto projekto rezultatus.

Paveldo restauravimo srityje labai svarbus tarptautinio lygio specialistų dalyvavimas, jaučiamas jų poreikis. Vienas iš gražesnių pavyzdžių šiuo metu yra Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios tyrinėjimai, kuriuose dalyvauja italų specialistai, naudojantys modernią mūrų skenavimo techniką ir technologijas, kitus modernius įrenginius. Gana dažni pagalbininkai – Lenkijos specialistai, jie aktyviai prisideda tvarkant istorines kapines, bažnyčių interjerus, vargonus (vargonų restauravimo darbuose yra dalyvavę tarptautinio lygio specialistai iš Švedijos, Vokietijos, Latvijos).

– Ar KPD atstovai turėtų dalyvauti rengiamuose konkursuose, o gal net rengiamų konkurso sąlygų aptarime?

– Žiūriu į tai labai selektyviai, atsižvelgdamas į projekto specifiką ir KPD vaidmenį sąlygų išdavimo bei derinimo procese. Siekiame, kad mūsų specialistai kuo anksčiau dalyvautų aptarimuose, tačiau, kai konkretus departamento specialistas kviečiamas į konkrečius konkursus, dažnai tenka atsisakyti – mūsų institucija yra sąlygas išduodanti ir derinanti institucija, tad dalyvaujant visose konkursinėse procedūrose, konkursų vertinimuose, gali kilti ir interesų konfliktas. Jei KPD specialistas dalyvaus konkurso darbo grupės darbe, o paskui jam reikės ir derinti projektą, objektyvumas gali būti nebeišlaikytas. Stengiamės, kad mūsų specialistai dalyvautų konkursų sąlygų parengime ir aptarimuose, jei reikia individualių konsultacijų prieš rengiant projektavimo sąlygas – visada kviečiame kreiptis. Kad nebūtų taip, kaip Lukiškių aikštės paminklo konkurso atveju – apie tai, kokios šio objekto vertingosios savybės, diskusijos prasidėjo paskelbus galimą laimėtoją.

– Kiek modernumo gali būti senamiesčiuose? Ar gali (privalo) paveldosaugos specialistai, institucijos nubrėžti ribas, suformuoti prioritetus? Tarkime, Vokietijoje neišlikusios pastato dalys dažnai keičiamos berėmiu stiklu.

– Tai – pati jautriausia ir daugiausia diskusijų kelianti tema. Bendros formulės tikrai nėra: senamiestis senamiesčiui nelygus, to paties senamiesčio kiekviena vieta skiriasi savo istorija, architektūriniu kontekstu, specifika. Modernus intarpas Vilniaus senamiestyje, kuris yra Pasaulio paveldo sąraše, ar Ukmergės senamiestyje, kur žymiai jaunesni architektūriniai klodai, sulauks skirtingų reakcijų tiek iš specialistų, tiek iš visuomenės. Modernumas reikalauja ir labai didelės atsakomybės prieš visuomenę, kartais tai, kas teikiama projektiniuose pasiūlymuose, vizualizacijose, stipriai skiriasi nuo statinio natūroje.

[prenumerata mailpoet_form_id=”8″ bg_color=”#b1cbd9″  image_url=”https://sa.lt/wp-content/uploads/2022/01/pastatas.png” intro_text=”Svarbiausios” white_text=”architektūros, interjero ir paveldo” outro_text=”naujienos – nepraleiskite!”]

Labai dažnai architektai remiasi Vienos memorandumu, kuriame pabrėžiama, jog naujas statinys savo architektūrine išraiška turi būti aiškiai identifikuojamas, parodomas, kad jis yra naujas to laikotarpio statinys, aiškiai besiskiriantis nuo paveldo objektų. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vienas iš šio memorandumo tikslų yra gerbti istorinį paveldą, nauji pastatai senamiesčiuose neturėtų būti „šaukiantys“, labai atkreipiantys dėmesį į savo kitoniškumą, išsiskiriantys iš greta esančių objektų. Tarptautiniuose renginiuose pastaruoju metu dažnai užsimenama, kad šio memorandumo nuostatos dažnai yra interpretuojamos netinkamai. Europa jau turi nemažai pavyzdžių, rodančių tiesioginį viduramžių senamiesčių sudarkymą. Tad atsargumo ir atsakomybės principai projektuojant modernius statinius senamiesčiuose, mano nuomone, yra svarbiausi. Nėra toleruotina, kai architektai bando savotiškai įsiamžinti senamiesčiuose sukurdami kad ir išskirtinį, bet savo architektūrine išraiška disonuojantį su istoriniu užstatymu, kraštovaizdžiu statinį.

[su_quote]Šiuo metu mes taip pat kuriame istoriją.[/su_quote]

Tačiau reikia pasakyti, kad paveldo sąvoka nuolat kinta. Prieš kokius 30 metų niekas nebūtų pagalvojęs, kad į Kultūros paveldo registrą bus įtraukti stalinistinio laikotarpio ar modernūs 1990-ųjų statiniai. Iš tikrųjų paveldo sąvoka labai aiškiai neapibrėžia jokio istorinio periodo. Šiuo metu mes taip pat kuriame istoriją.

Paveldosaugininkai turi vadovautis teisės aktų ir teritorijų planavimo dokumentų sistema. Iš tų specialistų, kurie tvirtina vertinimo tarybos aktus, taip pat dalis yra architektų, urbanistų, istorikų, kurie nusako, kokie turi būti pagrindiniai parametrai (aukščiai, tūriai, išklotinės). Paveldo specialistams, dirbantiems teritoriniuose skyriuose ir išduodantiems sąlygas, nėra galimybės plačiai interpretuoti. Jie turi remtis jau patvirtintais dokumentais. Iš dalies atsiranda tam tikra landa. Kartais architektūrinė išraiška yra daug svarbiau. Vienas svarbiausių klausimų – bendradarbiavimo ir atsakomybės klausimas. Atsakomybę už senamiesčius turi prisiimti ne tik paveldo specialistai, bet ir savivaldybės architektai, projektuojantys architektai, objekto savininkai, greta gyvenanti bendruomenė. Bendro mechanizmo sukūrimas, kad klausimai būtų išdiskutuojami daug plačiau, negu tai vyksta dabar – vienas svarbesnių ateities uždavinių.

Manyčiau, kad daugiausia atsakomybės tenka architektui. Jis turi ne specialiai rodyti, kad pastatas yra naujas, o sugebėti prisitaikyti prie jau suformuoto užstatymo, architektūros, morfotipo. Senamiestyje nauji statiniai savo tūriu, forma, išraiška neturėtų „rėkti“ modernumu, neturėtų drastiškai „plėšyti“ per amžius susiformavusios urbanistinės aplinkos. Nauji statiniai neturėtų būti ir viduramžių statinių kopijos. Diskusijų šiuo klausimu vyksta labai įvairių, viena iš jų – dėl Kaune, Vilniaus gatvėje, esančio Marijos radijo pastato, ryškiai disonuojančio su aplinkiniais statiniais.

– Ar gali būti statomi modernūs statiniai tuščiuose senamiesčio sklypuose, jeigu nėra išlikusios ikonografinės medžiagos? Koks tokiu atveju paveldosaugos specialistų požiūris, rekomendacijos?

– Jei neturime istorinės medžiagos, kaip seniau buvo užstatytas vienas ar kitas senamiesčio sklypas, gal nereikia skubėti toje vietose viską užstatyti. Geriau ilgesnį laiką tą plotą išsaugoti tiesiog kaip žalią erdvę. Jei kada vėliau bus atrasta istorinė medžiaga, ikonografija, kaip ta vieta atrodė, bus daug lengviau viską atkurti, nei nugriauti jau pastatytus modernius pastatus. Tačiau sąvoka „atkūrimas“ Lietuvos teisinėje bazėje nėra apibrėžta. Atkūrimas turėtų remtis detaliais archeologiniais, architektūriniais, istoriniais tyrimais. Dabar dažnai „atkūrimo“ sąvoka naudojama pridengiant naujai suformuotą architektūrą.

– Kokiu atveju galima kadaise stovėjusį istorinį pastatą laikyti nereikšmingu ar nevertingu? (Juk sovietmečiu buvo ketinama nugriauti architektų „pilaitę“ Kalvarijų g. 1)?

– Kiekvienu istoriniu laikotarpiu būta visko, senamiesčių audinyje turime statinių, kurie statyti įvairiais istoriniais laikotarpiais. Jau nuo sovietmečio pridaryta šimtai klaidų, kai bandyta išgryninti vieno laikotarpio statinius, ignoruojant kitą laikotarpį. Turime ir Vokiečių gatvės atvejį. Ko gero, nėra nevertingų pastatų, jų vertė yra net pats buvimas istorinėje aplinkoje. Paveldosaugininkų ir architektų bendro sutarimo reikalas – ištirti, identifikuoti, saugoti tai, kas yra vertingo, ir numatyti gaires, kaip tvarkyti vietas bei statinius, kurie Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktuose priskiriami „kitų statinių“ grupei. Niekas negalvojo, kad Stalino ar Chruščiovo valdymo laikotarpio statiniai, kaip to laikotarpio atspindys, bus mūsų Kultūros paveldo registre. Praeis koks šimtas metų ir dalis dabarties statinių atrodys labai įdomūs. Bet senamiesčiai neturėtų būti architektūrinių bandymų poligonu – čia žymiai didesnė tiek architekto, tiek vystytojo atsakomybė.

– Kaip turėtų būti renovuojami paveldo objektai, norint juos pritaikyti dabartinėms reikmėms? Gal galite trumpai pakomentuoti nors vieną gerą ir nepavykusį pavyzdį?

– Manau, geri pritaikymo dabartinėms reikmėms pavyzdžiai – dalis Pacų rūmų komplekso Vilniuje, Didžiojoje gatvėje (prisimenate, kaip graudžiai rūmai atrodė iki restauracijos, galime džiaugtis atkurtais savitais interjerais, detalėmis, skulptūromis, sienų tapyba, o kiti kiemo statiniai yra nauji tiek savo architektūra, tiek funkcijomis). Kaip gerąjį pavyzdį galima paminėti dabar vykdomą tvarkybą pastatų komplekse, vadinamuosiuose Pociejų rūmuose Vilniuje, Domininkonų g. Pastarasis atvejis man patiko tuo, kad tai buvo pirmas didelis objektas, kuriame savininkai skandinavai neprašė didinti užstatymo. Be to, savininkams tiko visi tyrėjų pasiūlymai, kaip išsaugoti vertingąsias savybes, kaip pritaikyti šiuos pastatus. Santykinai buvęs uždaras pastatų kompleksas po rekonstrukcijos bus pritaikytas visuomenei, gausiai lankomas (jame išsiteks daug veiklų – nuo kūrybinių industrijų iki parduotuvėlių, kavinių, apgyvendinimo patalpų). Daug tikiuosi iš dar vis tvarkomo pastatų komplekso rekonstrukcijos tarp Bokšto g. ir Maironio g., iš naujų architektūrinių pasiūlymų, pritaikant buv. šv. Jokūbo ligoninės pastatų kompleksą gimnazijai, Kaune Muitinės gatvėje Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto statinių tvarkybos, pritaikant mokymo reikmėms.

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

Taip pat skaitykite:

Nauji pastatai miestų senamiesčiuose. Prioritetai ir pagrindinės vertybės. Ar jų laikomasi?

[/su_note]

Nusivylimo daugiau kelia ne atskirų paveldo statinių pertvarkos klaidos, o apskritai istorinio kraštovaizdžio ir aplinkos konteksto ignoravimas. „Novotelio“ pastatas Gedimino pr. ir Vilniaus g. sankirtoje, Vilnelės slėnio „uždarymas“ naujais pastatais Aukštaičių gatvėje (prie Drujos g.), vis tankėjantis ir aukštėjantis Užupis. Atrodo, nežymi detalė – įstiklintas tūris Gedimino pr. 27 – Jakšto g. kampe esančiame XX a. 4 dešimt. moderniame pastate, iškart pakeitė šio statinio pastato architektūrinį fasado visumos suvokimą. Dirgikliu tampa „stogdėžių“ dygimas Kauno naujamiestyje, pastatų aukštinimas ir užstatymo tankinimas, atimantis galimybę suprasti, kad tai slėnių miestas.

– Teigiama, kad miestas turi būti gyvas, o ne muziejus po atviru dangumi (tuomet jame lankysis tik turistai). Miestą gyvą daro šiuolaikinėms funkcijoms pritaikyti pastatai. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?

Subtilus klausimas. Pastatus reikia pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms, tačiau saugomuose senamiesčio pastatuose tai reikia daryti labai atsakingai – funkcijas pritaikant prie saugomų vertybių, o ne atvirkščiai. Pirmiausia vertingąsias savybes reikia išsaugoti, išryškinti, savitai pateikti ir pritaikyti funkcijoms. Be abejo, nė viename gyvybingame pasaulio mieste nerasime, kad viskas būtų palikta taip, kaip buvo prieš šimtmečius. Tačiau bendrame miesto audinyje turi likti ir tokių vietų, tikrai ne kiekvieną pastatą galima ir reikia pritaikyti šiuolaikinėms funkcijoms.

– Kiek verslas gali turėti įtakos paveldosaugos specialistų sprendimams? Ar paveldosaugos specialistams tenka vertinti piešprojektinius pasiūlymus?

– Verslas verslui nelygu. Nereikėtų priešpriešinti verslo ir paveldosaugos. Verslas gali kurti ne tik asmeninę naudą, bet ir pridėtinę vertę visuomenei, ne tik finansine, bet ir paveldosaugos prasme. Diskusija tarp verslo ir paveldosaugos specialistų yra būtina ir abiem pusėms reikia suprasti, kad šią sritį administruojančio specialisto nuomonė remsis pamatiniais paveldosaugos principais, viešuoju interesu, o verslo atstovų argumentai vis tiek bus orientuoti į finansinės vertės kūrimą. Todėl ieškant sprendimų svarbi argumentų kalba, pozicijų pagrįstumas ir dokumentuose aiškiai apibrėžti reikalavimai.

Pagal teisės aktus priešprojektinių pasiūlymų nebūtina vertinti, tačiau sveikintina, kai pradedama nuo jų aptarimo, ir šiame procese turėtų dalyvauti ne tik KPD specialistai, bet ir kur kas platesnis ratas asmenų, pristatoma ir bendruomenei, visuomenei. Praktika kartais rodo, kad dažnai priešprojektiniuose pasiūlymuose pateikiama vizualizacija techniniame projekte paskui tampa kitokia – pasiūlymuose nebūta nurodyti tikslūs aukščiai, tūriai, architektūrinė išraiška. Kartais per laiką nuo priešprojektinių pasiūlymų iki techninių projektų parengimo praeina daug laiko, atsiranda papildomų pakeitimų Kultūros vertybių registre, vertinimo tarybos ir teisės aktuose, kai kada atrandama ir naujų tyrimų duomenų.

– Visuomenės švietimas ir edukacija. Kurioje stadijoje visuomenė gali ar turi būti įtraukiama į renovuojamo objekto aptarimą? Ar visuomet visuomenė linkusi istorizmo ir pseudoarchitektūrinių stilių link?

– Visuomenė turi įsitraukti dar priešprojektinių pasiūlymų stadijoje ir aktyviai dalyvauti. Projektų vystytojai, architektai turėtų kiek galima plačiau pateikti medžiagą. Bendruomenė taip pat turėtų suvokti atsakomybę, kad jos siūlymai, reikalavimai turi remtis aiškiai išreikštu visuomeniniu interesu, o dabar, kartais prisidengiant visuomeninėmis iniciatyvomis, remiantis kultūros paveldo vertybių išsaugojimo reikalavimais atsiranda tiesiog visko neigimas, bandoma stabdyti projektus, kurie visiškai nesusiję su kultūros paveldo interesu. Blogiausia, kai kultūros paveldo statusas naudojamas kaip būdas tenkinti asmeninius interesus, spręsti konfliktus su kaimynu, keršyti už kažką. Turime pavyzdžių, kai projektai buvo sustabdyti ir ilgam turėsime apleistas erdves. Reikia suprasti ir tai, kad siūlant paveldosaugos, architektūros sprendimus negalima remtis tik emocijomis, reikalinga atitinkama patirtis ir gebėjimai. Visuomenė – įvairialypė, yra grupių, kurios tikrai nuoširdžiai ir kvalifikuotai diskutuoja, teikdamos racionalius siūlymus, yra tokių, kurios tik susireikšmina, dalyvaudamos ir praktiškai kritikuodamos visus projektus, nesvarbu nei projekto vieta, nei jo pobūdis.

– KPD – architektų draugas, patarėjas ar baubas? Kada – pirmasis atvejis, o kada – antras?

– KPD turėtų būti patarėjas, kuris, remdamasis sukaupta medžiaga, patirtimi, galėtų padėti rasti sprendimus išsaugant architektūrą, vykdant tvarkybos darbus, formuojant naujus statinius. Baubo įvaizdis turėtų nykti, bet idealūs santykiai gali būti tik idealioje visuomenėje. Deja, dar daug atvejų, kai paveldo vertės paminamos po naudos siekiu, dažniausiai išreikštu kuo didesniu tūrio ir ploto „auginimu“.

[su_note note_color=”#fbfbf9″ radius=”6″]

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektura) | 2020 birželis-liepa

Norite spausdinto žurnalo kiekvieną mėnesį tiesiai į namus?

Prenumeruokite metams vos už 20 eurų!

[/su_note]