Iki šiol tame pačiame pastate Užupio gatvėje veikia dar XIX a. pabaigoje atidaryta vaistinė. Polocko, Krivių ir Filaretų gatvėse išlikę autentiški unikalios architektūros gyvenamieji mediniai pastatai.

XIX a. gražiose Užupio apylinkėse mėgdavo lankytis Vilniaus universiteto studentai – filomatai ir filaretai (nuo jų – ir Filaretų gatvės pavadinimas). Ypač jų lankoma vieta buvo vadinamoji Popinė – apylinkės tarp Polocko gatvės ir Antakalnio miškų. Užupis tuo metu taip pat garsėjo savo pirtimis ir maudyklomis.

Istoriniuose šaltiniuose Užupio vardas aptinkamas dar nuo XV a., kai čia buvo įkurtas Bernardinų vienuolynas.

Šiame, tada dar Vilniaus priemiesčiu buvusiame, rajone veikė privačios plytinės, kalkinės, keli popieriaus malūnai. Pro Užupį Polocko gatve buvo keliaujama į Rusiją megzti diplomatinių santykių, taip pat pirkti druskos. Dėl to ši vietovė buvo vadinama „Druskos keliu“.

Šiandien į Užupį keliasi ieškantys gyvenimo komforto – galimybės gyventi gražiai ir patogiai. Miesto centras pasiekiamas ranka, šalia – žaliosios poilsio erdvės: vilniečių pamėgtas Bernardinų sodas, kiek tolėliau – Pavilnių regioninis parkas. Vis aktyviau čia besikuriančios specializuotos parduotuvės, meno galerijos, restoranai formuoja naująjį Užupio veidą – su senu, turtingu istoriniu palikimu, savita architektūra, bet gyvą, jaunatvišką ir kultūriškai aktyvų.

Tiesa, išlaikyti Užupio architektūrinį savitumą bus sudėtinga užduotis sostinės urbanistams ir, galima tikėtis, įsipareigojimas naujų objektų statytojams. Vis dėlto Užupio atgaivinimo istorija galėtų tapti įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems šalies rajonams – vienam skurdžiausių sostinėje – Naujininkams, ar savitiems, tačiau vis dar apleistiems Kauno Šančiams.