Urbanistikos forume patirtimi dalijosi interaktyvius žemėlapius kurianti Žemųjų Šančių bendruomenė

2021 gruodžio 10 d.
zemieji sanciai
Dariaus Petrulio nuotr.

Kaip pasiekti, kad urbanistika mūsų šalyje būtų kokybiška? Apie tai sostinėje diskutavo Aplinkos ministerijos į tradicinį, jau penkioliktą Urbanistikos forumą sukviesti šalies architektai, urbanistai, savivaldybių administracijų, bendruomenių atstovai ir nekilnojamojo turto vystytojai.

Savo patirtimi apie urbanistinės plėtros planavimą „iš apačios“ dalijosi Kauno Šančių bendruomenė. Siekdama labiau gamtą ir aplinką tausojančios atsakingos urbanizacijos, ši bendruomenė inicijavo ir šiuo metu įgyvendina unikalų Europos ekonominės erdvės finansinių mechanizmų finansuojamą projektą „Genius loci: urbanizacija ir pilietinė bendruomenė“.

„Būtina, kad įsitrauktų vietos gyventojai, bendruomenės, nes jos geriausiai žino vietos teritorijos problematiką. Urbanistas, kaip specialistas, dažniausiai žiūri iš paukščio skrydžio, o vietos bendruomenėms svarbūs vertingieji elementai – jų tiesiog nėra tuose viešai prieinamuose žemėlapiuose.

Labai dažnai tie žemėlapiai arba tie teritorijų planai kalba tiktai apie fizinės aplinkos transformaciją, o visi tie sociokultūriniai ryšiai ar bendruomenėms svarbūs objektai tiesiog praleidžiami, todėl be aktyvaus vietos bendruomenių įsitraukimo iš esmės tas planavimo procesas šiais laikais nebėra įmanomas, – įsitikinęs urbanistas Martynas Marozas. – Jei planuojant sukurti erdvę bendruomenei į planavimą niekaip neįtraukiama pati bendruomenė, tai rezultatas – dar vienas euroremontas, ir nieko daugiau.“

Forume buvo pristatyti virtualūs Šančių rajono „Atminties“ ir „Dabarties“ žemėlapiai, kurie yra interaktyviai kuriami pačių rajono gyventojų. Šių žemėlapių tikslas – sukaupti duomenų bazę apie tai, kas Šančiuose yra vertinga ir saugotina, o kas turi būti keičiama ir gerinama.

urbanistas Martynas Marozas
Urbanistas Martynas Marozas

„Iš tikrųjų mane labai nustebino to darbo kokybė ir kaip iš tikrųjų bendruomenė gali taip susiorganizuoti ir pakankamai aiškiai ir visiems suprantamai pateikti, kokios yra tos vietos vertybės. Kiekviename planavimo procese tai yra pirmas žingsnis, nes be aiškaus vertybių arba vertingųjų teritorijos savybių arba elementų suvokimo yra labai didelė tikimybė kuriant kažką naujo negrįžtamai sunaikinti kažką, kas jau yra vertinga ir ką galbūt galima būtų išsaugoti. Planavimas, tariantis su vietos bendruomene, tokią riziką gerokai sumažina,“ – įsitikinęs M. Marozas.

„Bendruomenės įtraukimas visame planavimo procese yra labai svarbus, nes bendruomenei nepakanka tiesiog pamatyti rezultatą ir reaguoti. Žmonės nori išgirsti apie idėją, dalyvauti užduoties formavime, patys siūlyti sprendinius, diskutuoti. Tam yra visokių formatų: klausimynai, diskusijos, susitikimai, ekskursijos, dideli žemėlapiai, žymėjimai idėjų, kūrybinės dirbtuvės, siūlomų variantų aptarimas, galų gale balsavimai – tą galima daryti ir online, ir gyvai. Ir tada, kai jau ateinama prie sprendinių, projektas būna su visuomene tiek išdiskutuotas, kad jau tada gyventojai jį priima iš dalies kaip savo, nes jie yra prisidėję prie jo kūrimo,“ – pritaria ir forume dalyvavusi urbanistė Justina Muliuolytė.

Urbanistė Justina Muliuolytė
Urbanistė Justina Muliuolytė (M.Šerlinskio nuotr.)

Kol kas analogų Lietuvoje neturinčios šančiškių iniciatyvos ir jau atliktas darbas renkant informaciją apie įdomius ir istoriškai svarbius Šančių objektus sulaukė Urbanistikos forume dalyvavusių šalies urbanistikos profesionalų palaikymo. Europoje tokių miestų teritorijų planavimo pavyzdžių jau esama ir daugiau.

„Man atrodo, Helsinkio bendrasis planas turėjo tokį labai didelį visuomenės įtraukimo etapą, kai kiekvienas miesto gyventojas galėjo pažymėti kažkokią galbūt probleminę vietą, teikti kažkokį pasiūlymą, nubrėžti savo kelionę į darbą, pažymėti, kokiose viešojo transporto stotelėse dažniausia lankosi ir pan. Ir iš tikrųjų kai pasižiūri į tą visą Žemųjų Šančių bendruomenės surinktą informaciją – tai urbanistams yra nepaprastai vertinga informacija, leidžianti priimti naudingiausius, mažiausiai neigiamo poveikio aplinkai darančius sprendimus,“ – sako M. Marozas.

– Nes kadangi planavimas visada turi du galus – viena vertus, bandai padaryti kažką gero naujai, kita vertus – rizikuoji ką nors sugriauti ar padaryti tai, kas nepriimtina bendruomenei. Tai čia visada yra tokia plonytė raudona linija, kuria tenka balansuoti. Tačiau kuo esi geriau informuotas, tuo ėjimas ta raudona linija yra paprastesnis. Iš tiesų tai, ką daro Šančių bendruomenė, yra labai pažangu, nes ta savo laiko investicija į tą geresnės gyvenamosios aplinkos kūrimą kuo toliau, tuo labiau atrodo žmonėms prasminga.

Vita Gelūnienė
Patirtimi Urbanistikos forume dalijasi viena iš Žemųjų Šančių bendruomenės vadovių – Vita Gelūnienė (M.Šerlinskio nuotr.)

Kuo daugiau yra tokių bendruomenių, kurios įtraukia gyventojus į aplinkos planavimo procesą, tuo daugiau atsiranda žmonių, kurie pamato, kad tai atsiperka, nes vis dėlto toks bendras sukurtas rezultatas verčia tave jaustis tos vietos šeimininku, o ne turistu savo gimtajam rajone. Todėl labai palaikau Šančių bendruomenę su visom jos iniciatyvom. Manau, kad tai vienas geriausių pavyzdžių ne tik Lietuvoje, bet ir Europos mastu.“

Nors kol kas beatodairiškai urbanizacijai besipriešinančios Šančių bendruomenės santykiai su Kauno miesto valdžia įtempti, nes skiriasi vizijos, vietos gyventojai tikisi, kad anksčiau ar vėliau pavyks pasiekti susitarimą, o jų sukaupta neįkainojama duomenų bazė ateityje pasitarnaus kuriant urbanistinės Šančių rajono ateities viziją.

sanciu bendruomene
Dėl taikių protestų su Kauno valdžia gyventojams santykius tenka aiškintis ir teismuose. (D.Petrulio nuotr.)


Komentarai

archicad