, o tai projektavimo darbus ne tik brangina, bet ir ilgina.
Taip pat neatmestina galimybė apskųsti savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo) sprendimą dėl pritarimo projektiniams siūlymams administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu būdu ginčas dėl numatomos statybos (investicijos) iš detaliojo plano rengimo proceso persikelia į statinio projektavimo procesą, o dėl to patyrus nesėkmę gresia gerokai didesni nuostoliai, nes statinio projekto rengimo kaina yra didesnė už detaliojo plano rengimo kainą.
Svarbu ir tai, kad specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei servitutai nustatomi tik teritorijų planavimo dokumentuose (statinio projektavimo metu teisiškai nustatyti servitutus negalima).
Išvados
Teritorijų planavimo įstatyme vietovės lygmeniui priskirti bendrieji miestų ir miestelių dalių, kaimų bei viensėdžių planai nėra bendrojo planavimo objektai. Racionaliau rengti detaliuosius šių teritorijų planus.
Lietuvoje nėra parengtų bendrųjų vietovės lygmens miestų ir miestelių planų, kuriuose būtų nustatyti visi detaliesiems planams privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai, todėl vadovaujantis bendrojo plano sprendiniais, nerengiant detaliojo plano, rengti statinio projektą teisiškai nėra galimybės. Įstatyme sukurtos situacijos, kurių iš tiesų nėra, tad veiksmai modeliuojami pagal nesamas situacijas.
Teritorijų planavimo įstatyme bendruosius ir detaliuosius planus pavadinus kompleksiniais, nepagrįstai ir nelogiškai buvo devalvuoti esminiai bendrojo ir detaliojo planavimo skirtumai.
Patvirtinus naujos redakcijos įstatymą, teritorijų planavimas vietoj aiškios teritorijų planavimo dokumentų rengimo sistemos tapo chaotiška planavimą sudarančių dalių suma. Planavimas kaip sistema jau neegzistuoja, nes atskiri teritorijų planavimo dokumentai ir jų rengimo (keitimo bei koregavimo) procesai funkcionuoja (ar gali funkcionuoti) savarankiškai kaip atskiri pavieniai elementai, tai yra tarpusavyje gali ir nesąveikauti. Sukrauti į krūvą jie sistemos nesudaro, geriausiu atveju tik imituoja ją.
Atkreiptinas dėmesys ir į vieną esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų teisinio saugumo principą. Analizuojant jį svarbu pažymėti, kad teisinio saugumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus paties teisinio reguliavimo reikalavimus. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai. Teritorijų planavimo įstatymo nuostatai nėra aiškūs ir darnūs, todėl jų taikymas neužtikrina nei racionalaus teritorijų planavimo, nei architektūros kokybės.
Pastaba. Tekstas yra sutrumpinta straipsnio, rengto 2014 metų spalio 6–7 dienomis vykusiai konferencijai „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“, versija.
Apie autorių
Gintautas TIŠKUS yra Statybos ir architektūros teismo ekspertų sąjungos pirmininkas,
VGTU Architektūros fakulteto doktorantas, architektūros magistras, Lietuvos Respublikos teismo ekspertas. Ekspertizės sritys: teritorijų planavimas (bendrasis, specialusis ir detalusis), statinio projektavimas. Atestuotas teritorijų bendrojo, detaliojo ir specialiojo planavimo specialistas, ypatingojo statinio projekto vadovas bei ekspertizės vadovas.
