Teritorijų planavimo įstatyme miestų ir miestelių dalims bei kaimams dar yra numatyta galimybė rengti detaliuosius planus, o viensėdžiams gali būti rengiami tik bendrieji planai. Planuojant kaimus būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad Žemės įstatyme kaimams numatyta rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektus, todėl visiškai neaišku, kokius teritorijų planavimo dokumentus reikia rengti kaimų teritorijoms: bendruosius, detaliuosius planus ar kaimo plėtros žemėtvarkos projektus.
Lieka priminti, kad nei pirmojoje Teritorijų planavimo įstatymo redakcijoje (galiojo nuo 1996-01-01 iki 2004-04-31), nei antrojoje (galiojo nuo 2004-05-01 iki 2013-12-31) miestų ir miestelių dalys, kaimai ir viensėdžiai nebuvo įvardyti kaip bendrojo planavimo objektai.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad įstatyme bendruosius ir detaliuosius planus pavadinus kompleksiniais nepagrįstai ir nelogiškai buvo devalvuoti esminiai bendrojo ir detaliojo planavimo skirtumai.
Vietovės lygmens bendrųjų planų reglamentų nustatymo ypatumai ir teisiniai aspektai
Teritorijų planavimo įstatyme numatyta, kad detalieji planai nerengiami, jeigu bendruosiuose vietovės lygmens planuose nustatyti visi detaliesiems planams privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai. Būtina atkreipti dėmesį, kad 1996–2013 metais rengtuose bendruosiuose miestų ir miestelių planuose nėra ir negalėjo būti nustatytų detaliesiems planams privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimų (ankstesnėse redakcijose – teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas), nes bendrųjų ir detaliųjų planų rengimo tikslai iš esmės skiriasi. Be to, iki šiol nėra parengto bendrųjų planų reglamentų standarto, todėl kone visi šiuo metu parengti bendrieji miestų ir miestelių planai yra skirtingi.
Taip pat svarbu suprasti, kad negalima sutapatinti bendruosiuose ir detaliuosiuose planuose nustatomų intensyvumo ir tankumo rodiklių. Bendruosiuose planuose šie rodikliai nustatomi teritorijoms (funkcinėms zonoms, rajonams, mikrorajonams) ir yra reikalingi inžinerinės, susisiekimo infrastruktūros reikmėms apskaičiuoti (inžinerinių tinklų diametrai, galingumas, gatvių kategorijos ir kt.), taip pat socialinės infrastruktūros objektams (vaikų darželiams, mokykloms ir kt.). Detaliuosiuose planuose tankumo ir intensyvumo rodikliai nustatomi žemės sklypui ir naudojami kaip statybas ribojantys (reguliuojantys) reikalavimai.
Praktikoje tankumo ir intensyvumo rodikliai, nustatyti funkcinei zonai (bruto, neišskiriant gatvių ir t. t.), rajonui ar mikrorajonui, daugeliu atvejų bus mažesni už tankumo ir intensyvumo rodiklius, nustatytus konkrečiam sklypui (pavyzdžiui, jei rajono intensyvumo rodiklis bus lygus 1,0, tai rajone esančio žemės sklypo rodiklis gali būti ir 1,6, ir tai bus natūralu, nes kituose žemės sklypuose šis rodiklis gali būti 0,8 ar panašus).
Akivaizdu, kad nesant bendrųjų planų, kuriuose yra nustatyti visi detaliesiems planams privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai (praktiškai tokių bendrųjų planų ir negali būti), taikyti Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatus, tai yra nerengti detaliųjų planų, praktiškai ir teisiškai problemiška. Šiuo atveju numatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas, atsižvelgdamas į aplinkinių teritorijų užstatymo tipą, statinių parametrus ir statytojo pateiktus projektinius siūlymus, specialiuosiuose architektūros reikalavimuose statiniui projektuoti nustato statybai numatyto žemės sklypo teritorijos naudojimo reglamento parametrus pagal bendrąjį savivaldybės lygmens planą ir (ar) bendrąjį vietovės lygmens planą, jeigu jis parengtas.
