Reikia ieškoti unikalumo
Dr. V. Petruliui abejonių kelia ir tai, kokia kaunietiškojo tarpukario architektūros dalis galėtų pretenduoti į šį sąrašą. „Svarstyti Kauno tarpukario architektūros įtraukimą į UNESCO sąrašą tikrai galima, tačiau kol kas nėra aiškiai apibrėžto turinio arba, kitaip tariant – vertingumo kriterijaus. Pasaulio paveldo sąraše su architektūriniu paveldu susiję kriterijai yra tik šeši, ir visi jie gana griežtai apibrėžti. Toks abstraktus vieningo informacinio kodo neturintis objektas kaip Kauno tarpukario architektūra jų tikrai neatitiktų“, – komentavo architektūrologas.
Dr. V. Petrulis siūlytų išskirti unikalų fenomeną, kuris būtų būdingas tik Lietuvai ir galbūt atskleistų savitą, unikalų tarptautinio modernizmo judėjimo veidą. Savita tarptautinio stiliaus interpretacija, kurią tarpukario Lietuvoje persmelkė tautiškumo paieškos, savotiškas barokiškumas ir monumentalumas, pašnekovo teigimu, galbūt ir galėtų būti reprezentuojama kaip unikalus regionalizmo pavyzdys.
„Kad ir prie kokios išvados būtų prieita, akivaizdu viena – diskusijose derėtų kryptingai plėtoti mintį, kad kalbame apie aiškiai apibrėžiamą, vientisą turinį turintį fenomeną, bet ne apie Kauną kaip visumą, kurioje tilpo ir istoristinis prabangus bankas, ir „brazilkų“ bei „argentinkų“ lūšnynai“, – kalbėjo mokslininkas.
Dr. V. Petrulis atkreipė dėmesį, kad paveldo objekto įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – itin komplikuotas ir sudėtingas procesas. Tradiciškai potenciali vertybė įtraukiama į bandomąjį sąrašą, ir tik po to diskutuojama apie tikrąjį įrašymą į pasaulio paveldo sąrašą. Antai Lietuvos pasiūlytas Trakų istorinis nacionalinis parkas į bandomąją grupę buvo įtrauktas dar 2003 metais, tačiau iki šiol nepateko į pagrindinį sąrašą.
„Jei valstybė nuspręstų Kauno tarpukario architektūrą siūlyti į UNESCO sąrašą, visų pirma reikia vidinio kultūros paveldo politikos apsisprendimo šią vertybę tinkamai prižiūrėti ir tvarkyti tol, kol ji galbūt sulauks realaus tarptautinio pripažinimo. O šiandien pažvelgus į daugelį gyvenamosios tarpukario modernizmo architektūros pavyzdžių atrodo, kad greičiau reikėtų rengti dokumentus pasaulio paveldo pavojuje sąrašui papildyti“, – dėstė architektūrologas.
Nemokamai tinka viskas?
Architektas Andrius Ropolas šiuo metu dirba ir studijuoja Briuselyje, tačiau atidžiai seka Lietuvos architektūros naujienas ir jas aptaria tinklaraštyje archata.lt. A. Ropolui kalbos apie Kauno moderniosios architektūros įtraukimą į UNESCO paveldo sąrašą priminė patarlę: „Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.“
„Ši patarlė man primena tikrą istoriją apie išgėrusį žmogų, kuris iš kito tokio pat nusipirko arklį. Vienam reikėjo pinigų alui, o kitam pasirodė, kad labai pigus tas arklys. Bet išsiblaivęs pardavėjas suprato, kad beveik už dyką atidavė arklį, o jį nusipirkusysis – kad gyvenant bute arklys nelabai reikalingas ir kad jis veltui iššvaistęs pinigus. Dažnai taip elgiamasi ir Lietuvoje – jei už dyką ar pigiai, tai reikia imti, nesvarbu, ar reikalinga ir ar galima išlaikyti. Prasidėjus kalboms apie Kauno naujamiesčio įtraukimą į UNESCO automatiškai kilo dovanoto arklio sindromas. Niekas net nekelia klausimo, ar reikia šio titulo. Kaip tik nuo tokių svarstymų įprastai prasideda analogiški procesai užsienyje“, – komentavo A. Ropolas.
Pripažinimas reiškia ir suvaržymus
Laurų vainikas kartais ima veržti kaktą – architektas Remas Koolhaasas prieš porą metų Venecijos architektūros bienalėje kalbėjo apie pasaulio paveldo objektų saugojimo grėsmes. Pasak R. Koolhaaso, jau 2010 metais 12% viso žemės gaublio buvo saugomose teritorijose, kuriose normalus gyvenimas suvaržytas dėl paveldo reikalavimų. Taip pat jis pastebėjo, kad saugoti pastatus pradedame vis anksčiau, vis naujesnius ir jau pasiekėme ribą, kai saugomi tampa visiškai nauji pastatai. Kaip vienas ne saugojimo, o tiesiog naudojimosi sveiku protu pavyzdys buvo pateiktas Reichstago pastatas Berlyne, kuris išgyveno keturias skirtingas viena su kita nieko bendra neturinčias tapatybės fazes. Jų metu pastatas ne degradavo, o tiesiog evoliucionavo.
Prieš porą savaičių, pasak architekto A. Ropolo, Karališkajame britų architektų institute (Royal Institute of British Architects) vyko diskusija, ar UNESCO netrukdo kurti ateities miestų ir geresnių sąlygų žmonėms, ar saugojimo ir plėtros balansas yra tinkamas. Panašiu metu taip pat paskelbta, kad UNESCO kritikuoja naujus Londono Tauerio apžvalgos galimybę gadinančius dangoraižius. Į tai Didžiosios Britanijos valdžia reagavo pasiūliusi naują planą, kuris apsaugotų svarbias sostinės panoramas. Bet iš architektūros kritikų jau pasigirdo skeptiškų nuomonių – tai gali baigtis tuo, kad miestuose nebegalės atsirasti jokių aukštesnių pastatų.
Inspiruoja romantizuoti prisiminimai?
Kitaip nei kai kuriose užsienio valstybėse, Lietuvoje miestų plėtros procesai, anot A. Ropolo, vyksta ramiau. „Lietuvoje visus sprendimus priimame be didesnių svarstymų, statybos nevyksta dideliais tempais, ambicijos mažesnės, o mes mielai gyvename praeities prisiminimais. Kaunas gyvena prisimindamas savo aukso amžių – tarpukarį. Juk tarpukario Kaunas Lietuvoje yra išties unikalus reiškinys, išskirtinis aukšto lygio architektūra. Tuo metu Kaunas buvo Lietuvos sostinė, jam buvo būdingi vakarietiškosios kultūros atspindžiai. Pasiklausius architekto Jurgio Rimvydo Palio pasakojimų apie čia puškavusius garlaivius, išsipuošusias damutes, verdantį miesto gyvenimą atrodo, kad jis kalba ne apie Kauną, o Paryžių. Bet šiuose pasakojimuose, senose nuotraukose mes žavimės ne architektūra, o kultūra, miestietiška gyvybe, judesiu, garsais, – atkreipė dėmesį architektas. – Nes ne pastatai, o žmonės kuria miestą. Jei Kauno naujamiestis gautų UNESCO titulą, bet koks kitimas, pakrypimas, naujas namas imtų kelti grėsmę šiam titului, todėl ši miesto dalis būtų užkonservuota, kaip užkonservuota Kuršių nerija, Vilniaus senamiestis. Taip, ten vyksta gyvenimas, taip, ten gražu, gražu kaip muziejuje, bet iš esmės UNESCO užkonservuoja patį teritorijų identitetą.“
