Suomijos kapitalo įmonės „Peikko Lietuva“ direktorius Andrius Surantas vadovo duonos ragavo dar studijų metais, tačiau tam nelinkęs teikti reikšmės. Jam ne mažiau vertos dėmesio atrodo pirmosios – eilinio darbininko – pareigos. Patirtis, įgyta gamybos įmonėje, anot pašnekovo, vėliau, vadovaujant, padėjo išvengti kai kurių klaidų. Kauno technologijos universiteto (KTU) absolventas paneigė ir Lietuvoje ypač mėgstamas kalbas apie karjeros garantą – pažintis. Sąžiningas ir sunkus darbas – tokia šio vadovo įvardyta sėkmės formulė.
Kai studentas paskiriamas vadovu
Pirmasis įrašas A. Suranto gyvenimo aprašyme atsirado dar studijų KTU metais. A. Suranto karjeros pradžia maža kuo skyrėsi nuo įprastos studentų patirties – jis nedidelėje įmonėje įsidarbino eiliniu darbininku – staklių operatoriumi. Tačiau atsiimdamas bakalauro studijų diplomą A. Surantas jau dirbo statybų įmonėje AB „YIT Kausta“.
Pateikti darbininkams užduotis, kontroliuoti darbų atlikimą laiku, jų kokybę, produkcijos pristatymo terminus – taip tuomečius darbus apibūdino gamybos meistro pareigas metalo konstrukcijų gamybos ceche gavęs pašnekovas.
Vadovauti, prisiminė A. Surantas, teko gerokai vyresniems už save. Tačiau numanomo kartų ir autoritetų konflikto nekilo – darbininkams, matyt, imponavo savo viršenybei reikšmės neteikiantis studentas, kuris ne kitus varinėjo, bet nuosekliai ir sąžiningai dirbo savo paties darbus.
Vadovo pareigos nesumažino noro studijuoti
Kokios savybės svarbiausios vadovaujant kad ir nedideliam kolektyvui? „Visų pirma – noras ir vidinė motyvacija tobulėti, siekti daugiau. Jei turi noro, daug ką gali padaryti. Be jokios abejonės, reikalinga valia ir užsispyrimas. Nebuvo lengva, bet supratau, kad tik savo darbu galiu ką nors pasiekti“, – sakė A. Surantas. Dirbdamas meistru A. Surantas tuo pat metu KTU Statybos ir architektūros fakultete siekė magistro laipsnio. Suderinti studijas ir darbą, pripažino pašnekovas, prireikė daug pastangų.
Kitas A. Suranto karjeros laiptelis – įmonės „YIT Kausta“ gamyklos cecho vadovo pozicija. Gamyklos cecho vadovu A. Surantas dirbo dvejus metus. Jis tapo atsakingas už padalinį, kuriame dirbo 50 žmonių – tiek, kiek statistinėje vidutinio dydžio įmonėje.
2006 metais, kai bendrovė „YIT Kausta“ metalo konstrukcijų gamyklą pardavė Suomijos kapitalo įmonei „Peikko“, A. Surantui pasiūlyta užimti jos vadovo vietą. Nuo 2006-ųjų pradžios iki pat šios dienos jis vadovauja „Peikko Lietuva“.
Sunkiausia vadovo darbe, pripažino pašnekovas – nuolatinis atsakomybės jausmas už visą įmonę: darbuotojus, sėkmingą veiklą ir finansus. Vis dėlto, A. Suranto teigimu, bėgant metams teko išmokti atsakomybę dalytis su kolegomis. Ne veltui vienu svarbiausių pasiekimų pašnekovas laiko suburtą patikimą komandą, kuria galima pasitikėti ir deleguoti konkrečias užduotis.
Darbas įvairiose pozicijose, įsitikinęs A. Surantas, tik užgrūdina, nes padeda pažinti statybos užkulisius, darbo niuansus. „Aukščiausio lygio vadovui gal ir nebūtina žinoti visų kasdienio darbo detalių, tačiau man tai labai padėjo priimant pačius įvairiausius sprendimus“, – atviravo „Peikko Lietuva“ vadovas.
Darbas užsienyje užgrūdino
2010 metais A. Surantas KTU apsigynė daktaro laipsnį. Tapęs mokslų daktaru jis sulaukė bendrovės „Peikko Group“ vadovų siūlymo išvykti į Slovakijos Respubliką. Ten A. Surantui patikėta vadovauti naujai įkurtai „Peikko“ gamyklai – „Deltabeam Slovakia s.r.o.“.
Pašnekovas pasakojo ilgai siūlymo nesvarstęs, juolab jam pritarė ir šeima. Nuo 2011-ųjų balandžio jis kartu su šeima dvejus metus gyveno ir dirbo Slovakijos Respublikoje.
A. Surantui teko užduotis pastatyti įmonę ant kojų. Tačiau, prisipažino pašnekovas, ši kelionė davė daug daugiau nei tik pasiektus jam, jaunam vadovui, iškeltus tikslus. Pavyzdžiui, išmokta slovakų kalba atvėrė duris susipažįstant su nauja šalimi ir organizacijos vidumi, bendraujant ir dirbant su darbuotojais. Slovakijos Respublika, anot pašnekovo, tik iš pažiūros artima Lietuvai. „Šioje šalyje viską reikia daug ilgiau aptarinėti, ir tik tada pradedama veikti. Lietuvoje viskas vyksta daug greičiau. Be to, ši šalis, bent jau požiūriu į darbą, artima Pietų Europos valstybėms – čia darbininkų apsukos lėtesnės. Teko prie to prisitaikyti. Manau, čia žmonės linkę labiau komentuoti ir skųstis, negu imti ir dirbti. Lietuvoje šiek tiek kitaip. Tačiau kultūrinio šoko nepatyriau. Šalis yra išgyvenusi pokomunistinį periodą, taigi manęs laukė be galo daug panašumų su Lietuva ir nesunkiai suprantamų dalykų“, – pasakojo pašnekovas.
