Už klaidas, nekokybiškus sprendimus daugiausia mokėti bet kokiu atveju teks statytojui (žinoma, jei objektas statomas ne parduoti, o savo reikmėms), kuris statinį eksploatuos keliasdešimt metų. Versdamas projektuotojus ir statybininkus beatodairiškai taupyti savo darbo verte, inžinerinių sprendinių kokybe, jis, anot A. Abromavičiaus, vis tiek taps savo sprendimų įkaitu: per 20 metų už pastato išlaikymą galima permokėti keliolika kartų.
Skuboti sprendimai kokybės neužtikrins
Lietuvos architektų sąjungos vadovo Gintauto Blažiūno įsitikinimu, statybos proceso dalyvių bendradarbiavimas – pagrindinė projekto sėkmės sąlyga. „Kiekvienas statybų procese atsako už savo sritį. Jeigu aš atsakingas už architektūrą, o konstruktorius – už konstrukcijas, vadinasi, aš negaliu jam aiškinti, kaip skaičiuoti konstrukcijas. Statybų procese dalyvaujantys specialistai tariasi, kaip būtų galima realizuoti tam tikrus sprendinius, kitaip projektas nepavyktų“, – komentavo G. Blažiūnas.
Architekto teigimu, turint omenyje bet kurį realizuojamą objektą, galima kalbėti tik apie aukščiausią atliekamų darbų kokybę. Ar pakankamos sąlygos pasiekti tokią kokybę? „Niekas apie tai nekalba. Dar sovietmečiu buvo nustatytas normatyvas, per kiek laiko turi būti suprojektuotas tam tikras statinys. Ir dabar mes turime dirbti greičiau, kokybiškiau, efektyviau. Visą laiką jaučiame užsakovų spaudimą – laiko sąskaita turime aukoti kokybę. Tada kas nors pamirštama, bet taip neturi būti“, – pabrėžė Architektų sąjungos vadovas.
Kada pradėsime veikti?
Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas Jonas Mulevičius pabrėžė, kad nors apie lygiavertį statybos proceso dalyvių bendradarbiavimą kalbama jau seniai, apčiuopiamo rezultato iki šiol nėra. Viena priežasčių – pati valstybė nėra suinteresuota tokiu bendradarbiavimu. Situacija, J. Mulevičiaus teigimu, nepasikeis tol, kol statybos proceso dalyvius vienys asmeniniai interesai, o ne užsakovo, kuris investuoja lėšas, siekiamas tikslas.
Projektuotojai pasigenda pačių užsakovų dėmesio statomiems objektams, taip pat nešabloniško architektų požiūrio. Architektai, prieš pradėdami rengti statinio projektą ir priimdami konkrečius architektūrinius sprendinius, pašnekovo nuomone, turėtų atsižvelgti į visų būsimų projekto dalyvių nuomonę ir siektinus įgyvendinti rezultatus. Tačiau kol kas, pastebi asociacijos atstovas, to nėra – specialybės tik tolinamos viena nuo kitos, o ne skatinama bendradarbiauti.
Sprendimai efektyvesniam darbui – ne naujiena
Vienas pagrindinių įrankių statybos proceso dalyvių bendradarbiavimo procese ir pačių statybų efektyvumui – informacinis statinio modeliavimas (BIM). Jis parankus visiems statybos proceso dalyviams: jie gali ne tik dirbti kartu, bet ir keistis, derinti konkrečią statinio informaciją. Užsakovai, siekiantys geriausių rezultatų ir aukšto „Breeam“ įvertinimo, vis aktyviau imasi vadovautis ir integruoto projektavimo metodu, t. y. jau į pastato koncepcijos kūrimo procesą įtraukia „Breeam“ vertintoją, o projektuodami naudoja objekto simuliavimo metodiką, prijungdami skirtingų sričių specialistus: konstruktorius, apšvietimo, vėdinimo ir šildymo sistemų projektuotojus, sąmatininkus. „Darnus skirtingų sričių specialistų darbas racionaliausiomis priemonėmis leidžia pasiekti užsibrėžtus kokybinius ir kiekybinius rodiklius, sumažinti galimas projektavimo bei statybos klaidas, sutrumpinti projektavimo ir statybų procesą. Praktika rodo, kad į kompleksinį pastato projektavimą investuotas vienas litas sutaupo dešimt litų pastato eksploatacinių ir priežiūros išlaidų“, – „Statybai ir architektūrai“ yra sakęs vienas „Breeam“ tarptautinių vertintojų Evaldas Savickis.
Vieno kaltininko nėra?
Ar lapkričio pabaigoje Rygoje sugriuvęs prekybos centras gali tapti chrestomatiniu statybų proceso dalyvių susiskaldymo pavyzdžiu? Savo versijas, kas galėjo lemti prekybos centro „Maxima“ griūtį, spėjo pateikti ir mokslininkai, ir statybų ekspertai. Projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas J. Mulevičius iškėlė versiją, kad pradiniame statinio projekte žaliosios erdvės įrengimas ant stogo ir papildomos apkrovos nebuvo numatyti. Todėl nusprendus įgyvendinti šią idėją buvo privalu patikrinti, ar tai apskritai įmanoma. J. Mulevičius pasakojo bendravęs su ekspertais, kurie tik patvirtino radę neatitikimų įgyvendinant projektą.
Dar viena iš karto po nelaimės pradėta aptarinėti pastato griūties versija – ant pastato stogo sukrautos statybinės medžiagos. Nors nėra visiškai aiški jų laikymo vieta, kiekis ir svoris, tačiau, neatmetė pašnekovas, tai irgi galėjo tapti perkrovos priežastimi. „Kad panašios nelaimės nepasikartotų, būtina sugriežtinti ekspertų atsakomybę, įvesti privalomąjį draudimą“, – įsitikinęs J. Mulevičius.
Bendrovės „Sweco Lietuva“ vadovas A. Abromavičius nesiryžo plačiau komentuoti „Maximos“ griūties atvejo. Tačiau, jo nuomone, galėjo būti padaryta ir projektavimo bei statybos klaidų. Ir nors pats statinys nėra labai sudėtingas, skaičiuojant konstrukcijas galėjo būti suklysta. „Be to, dėl didelio tarpatramio tarp kolonų gamykloje pagamintos santvaros buvo dalijamos į dvi dalis, kad šias būtų lengviau transportuoti į statybvietę. Čia jos vėl buvo sujungtos varžtais, ir šie neatlaikė. Mažiausia kaina ar suspausti terminai irgi galėjo turėti įtakos“, – svarstė A. Abromavičius.
Dešimtis žmonių palaidojęs prekybos centro pastatas buvo gavęs net keletą apdovanojimų, tarp kurių – Latvijos metų architektūros premija, Geriausio naujo Latvijos metų statinio apdovanojimai, taip pat Latvijos statybininkų asociacijos skirta „Sidabrinė premija“. „Skiriant architektūros premiją vertinama, kaip statinys įsipina į miesto audinį, jo svarba miestui ir visuomenei. Jo pastatymo būdas nekontroliuojamas ir nevertinamas. Visi darbai privalo būti atlikti kokybiškai ir profesionaliai. Tiesiog įvyko klaida“, – reziumavo Architektų sąjungos vadovas G. Blažiūnas.
