Sugriuvęs prekybos centras: klaida ar skaudus statybos proceso dalyvių susiskaldymo pavyzdys?

2014 sausio 31 d.

Ekspertai, prabilę apie prekybos centro „Maxima“ Rygoje griūties aplinkybes, įvardijo keletą galimų priežasčių, tarp kurių yra nekokybiškos statybinės medžiagos, netinkami inžineriniai sprendimai, prasta statybos darbų techninė priežiūra, pastato eksploatacija statybos darbų metu. Analizuojant tragedijos priežastis, ne vieną karčią piliulę teko nuryti architektams, projektuotojams, techniniams prižiūrėtojams, ypač statybininkams. Ar šioje situacijoje – vienas kaltininkas?

Nepakankamas statybos proceso dalyvių dėmesys statinio kokybei ir bendradarbiavimo stoka, nesuderinti statybos veiklą reglamentuojantys įstatymai – būtent įstatymų spragos ir ydinga viešųjų pirkimų sistema, sutaria „Statybos ir architektūros“ kalbinti specialistai, ir išmokė taupyti kokybės sąskaita.

Glaudesnio bendradarbiavimo trūksta

Inžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva“ vadovo Artūro Abromavičiaus įsitikinimu, neformalus statybos proceso dalyvių reitingavimas – per kelis dešimtmečius susiformavusi praktika.

„Dažnai galima išgirsti komentarą, kad projektuotojai reikalingi tik popieriams sutvarkyti, o svarbiausius darbus esą atlieka statybininkai. Geras pastatas iškyla tuomet, kai viena komanda – profesionalūs ir kūrybingi architektai, inžinieriai, konstruktoriai, statytojai – dirba užsakovui. Kai kiekvienas komandos narys atlieka savo darbą ir prisiima atsakomybę. Statytojas turi aiškiai žinoti, ko jis nori, būti atsakingas už profesionalios komandos suformavimą ir finansus“, – sakė A. Abromavičius.

Projektuotojų tikslas, anot pašnekovo – rasti optimalius, efektyvius, estetiškus ir su aplinka derančius sprendimus, kuriuos vėliau kokybiškai įgyvendintų rangovas. „Nesėkmių ar net tragedijų paprastai įvyksta tada, kai kuris nors iš šios komandos narių ignoruojamas, nuvertinamas ar neprofesionaliai atlieka savo darbą. Krepšinio komanda, kurioje gynėjai nesutaria tarpusavyje ar ginčijasi su puolėjais, niekada nelaimi. Tai geriausia statybos proceso analogija. Diskusijos apie išskirtinį vieno ar kito specialisto, statybos proceso dalyvio vaidmenį keistos ir nesuprantamos. Įvairios paskirties pastatai patys savaime be inžinerinių sistemų yra nieko verti. Prasmę jie įgauna tik tuomet, kai randami optimalūs architektūriniai ir inžineriniai sprendimai. Niekam nereikalingas estetiškas, tačiau nefunkcionalus ir neekonomiškas pastatas, kaip ir niekam nepriimtinas bjaurus, su aplinka nederantis, tačiau gerą ventiliacinę ar kitą inžinerinę sistemą turintis pastatas. Galiausiai nieko vertas geras sprendimas, kurio neįmanoma realizuoti, pavyzdžiui, dėl pernelyg didelės kainos. Taip pat nepriimtinas ir gerai sumąstytas, tačiau nekokybiškai pastatytas pastatas. Lietuvoje akivaizdžiai trūksta visų statybos proceso dalyvių pagarbos vienas kitam, vienas kito žinioms ir kompetencijai“, – situaciją komentavo „Sweco Lietuva“ vadovas. Vis dėlto statybų aikštelėje, pripažino A. Abromavičius, architektai ir inžinieriai neretai atsiduria statytojų šešėlyje, nors be parengto statinio projekto statybininkai neturėtų ką veikti statybų aikštelėje.

„Statinio atidarymo ceremonijoje labai retais atvejais paminimi projektuotojai ir architektai – skelbiami tik užsakovai ir rangovai. Galbūt architektai ir inžinieriai per daug ginčijasi tarpusavyje, ne viską padaro, kad bendrai apgintų savo statusą gerąja prasme“, – svarstė įmonės vadovas.

Vis dėlto, A. Abromavičiaus įsitikinimu, yra ir tokių užsakovų bei statytojų, kurie supranta inžinerinio, architektūrinio darbo prasmę ir jį vertina. Jokia paslaptis – kokybiškas inžinieriaus darbas gali sutaupyti lėšų statytojui ir rangovui statybos bei vėlesnės eksploatacijos metu ir taip garantuoti gerą rezultatą visiems statybos proceso dalyviams.

Problemų pradžia – viešieji pirkimai

A. Abromavičius pripažino, kad viešuosiuose pirkimuose dominuojantis mažiausios kainos kriterijus tik dar labiau apsunkina ir taip trapius statybos proceso dalyvių santykius. „Mažiausios kainos kriterijus ir panaikinta projektavimo įmonių atestacija neretai lemia situaciją, kai konkursuose laimi vienadienės ar mažai patirties turinčios kompanijos. Todėl bendrovės, keliolika metų kaupusios patirtį, investavusios į darbuotojus ir legalią programinę įrangą, galima sakyti, lieka prie suskilusios geldos. Tų pačių darbų kainos gali skirtis net keletą kartų, nes ne visi projektuotojai suvokia, ką ruošiasi projektuoti, arba naudojasi nelegalia programine įranga – tokia praktika ypač dažna nedidelėse įmonėse“, – sektoriaus problemas vardijo pašnekovas. Tad bendrovėms, kurios investuoja į specialistus, šiuolaikinę programinę įrangą, dažnu atveju telieka griebtis šiaudo – siūlyti kainas, kurios vos padengtų atliekamo darbo sąnaudas, arba visai nedalyvauti konkursuose.

Kur link veda dabartinė situacija? Atsakymas, anot A. Abromavičiaus, vienareikšmis: jeigu situacija nesikeis, tapsime amatininkais. Šiandien įmonių planai dažnai siekia mėnesį ar keletą į priekį, kol bus laimėtas konkursas, todėl, pašnekovo teigimu, dingsta pagrindas strateginiam veiklos ir investicijų planavimui. Taip šalis ima prarasti inžinerinę kompetenciją. „Mums, tapus amatininkais, ateityje tikrai pagelbės projektuotojai iš kitų šalių, tik už kur kas didesnę kainą, negu šiandien yra mokama“, – prognozavo pašnekovas.

    Komentarai