Anot jo, nėra skirtumo, ar pastatas yra gyvenamasis, ar visuomeninis, ar dar kitokios paskirties – visi jie gali būti įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą. Pastato vertę nusako jo amžius, reikšmingumas, išlikimo laipsnis. Jeigu objektas statytas daugiau kaip prieš 50 metų, jau gali būti svarstoma, ar jis galėtų būti įtraukiamas į kultūros paveldo objektų sąrašą. Žvelgiant į išlikimo laipsnį, renovacija besirūpinantys senų daugiabučių gyventojai turėtų sukrusti. Mat jeigu renovacijos tempai bus dideli, gali būti neleista renovuoti paskutinius likusius sovietmečio daugiabučius.
„Jeigu blokinių namų liks tik kokių dešimt, jie automatiškai įgaus vertę, nes tokių pastatų, atspindinčių tam tikrą laikotarpį, bus išlikusių nebedaug. Vadinasi, jeigu žmonės dels renovuotis, po kurio laiko to daryti nebegalės, nebent galės restauruoti sovietmečio daugiabučius“, – atkreipė dėmesį A. Degutis.
Dar didesni apribojimai gali būti taikomi vienetiniams išlikusiems sovietmečio daugiabučiams. Antai jeigu sostinės Žirmūnų rajone liks tik vienas nerenovuotas pastatas, jam gali būti suteiktas nacionalinės reikšmės statusas.
Paveldosaugininkai atkreipia dėmesį į stalininės epochos namus, kuriems jau gali būti taikomas amžiaus cenzas svarstant, ar nederėtų jų priskirti prie paveldo objektų. Vakarų Europos valstybėse elgiamasi lygiai taip pat: jeigu pastato amžius – 50 metų, žiūrima, ar jis galėtų būti traktuojamas kaip vertybė.
„Gyventojai, kurių daugiabučiai jau yra įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą, pyksta, kad jiems neleidžiama pastatą renovuoti įprastai pagal parengtą investicinį projektą. Tačiau pirmiausia klaidų daro tie, kurie rengia investicinius projektus, žinodami, kad pastatas priklauso kultūros paveldui, bet nesikonsultuodami su paveldosaugininkais. Antai į kultūros paveldo objektų sąrašą įtraukto daugiabučio fasadą investiciniame projekte numatoma šiltinti ir apklijuoti keraminėmis plytelėmis. Tai – visiškas absurdas, tokia apdaila nebūdinga seniems daugiabučiams. Tačiau, matyt, kažkas tarpusavyje sutarė, vieni pardavė tokias medžiagas, kiti – pirko. Bet mes šitaip modernizuoti pastato tikrai neleisime“, – sakė A. Degutis.
Reikalingas kompleksiškumas
Šiuolaikinių medžiagų, kurios padeda siekti geresnių pastato energinio efektyvumo rodiklių, rinkoje atsiranda vis daugiau. Nėra reikalavimo, kad renovuojami pastatai, ypač kultūros paveldo objektai, būtų dengiami storu termoizoliaciniu sluoksniu.
Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas A. Degutis atkreipė dėmesį, kad renovuojant kultūros paveldo objektus reikalingi kompleksiniai sprendimai. Būtina griežtai laikytis technologinių reikalavimų, kad šiltinant nesusidarytų vadinamųjų rasos taškų, nedrėktų sienos ir pastatų būklė nepablogėtų.
Kai kurie gali manyti, kad užtenka tik atkurti tokį saugomo pastato fasadą, kad ir uždėjus šiltinimo sluoksnį. Paveldosaugininkai to neleistų daryti, nes saugoma ne išvaizda, bet autentiškumas. Jeigu atkuriama tik tokia pat forma, autentiškumas dingsta po šiltinamuoju sluoksniu.
