Kultūros paveldas ir senų daugiabučių renovacija iš pirmo žvilgsnio sąsajų gali turėti mažai. Tačiau jų yra, mat į paveldo objektų sąrašą įtraukiami ne tik kultūros bei religiniai pastatai, bet ir gyvenamieji. Ir jiems atnaujinti keliami atitinkami reikalavimai, kurie gyventojams gali pridaryti papildomų rūpesčių.
Vadovaujasi standartiniais sprendimais
Būtent su tokiais rūpesčiais susidūrė panevėžiečiai, taip pat Biržų gyventojai. Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vedėjas Arūnas Umbrasas pasakojo, kad vienas po kito išaiškėjo atvejai, kai gyventojai kreipėsi klausdami, kodėl negali renovuoti namų pagal parengtus investicinius projektus.
„Kai ėmėme nagrinėti tuos konkrečius atvejus, paaiškėjo, kad netinkamai organizuotas visas procesas. Gyventojai priima sprendimą renovuoti pastatą, parengiamas investicinis projektas, netgi sudaromos sutartys, ir tik vėliau imama žiūrėti, ar investicinis projektas parengtas laikantis visų procedūrų“, – sakė A. Umbrasas.
Su problemomis gyventojai susidūrė tuomet, kai jau buvo suplanuota, kaip bus atnaujinami saugomų pastatų fasadai, kurių iš esmės keisti negalima. Investicinių projektų rengėjai su paveldosaugininkais nederino techninių projektų, o gyventojai, išgirdę pastarųjų veto, liko nusivylę ir nežinioje.
„Jie klausia, ką dabar daryti. Mūsų atsakymas – kartoti visą procedūrą iš naujo. Vadinasi, reikės ir naujo gyventojų pritarimo, ir viską derinti su paveldosaugininkais, o to nebuvo daroma. Buvo tiesiog vadovaujamasi standartiniais sprendimais, kurie netinkami istoriniams pastatams. Negi norima visus pastatus suvienodinti pagal įprastus sprendimus?“ – stebėjosi A. Umbrasas.
Energinis naudingumas svarbus visiems
Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vadovas stebėjosi, kad investicinio projekto rengėjai neįvertina pastatų ypatybių priimdami energinio efektyvumo didinimo sprendimus. Pasirenkamas standartinis variantas šiltinti sienas iš išorės 10–15 centimetrų storio termoizoliaciniu sluoksniu.
„Kai kurių pastatų, statytų prieš šimtmetį, sienų storis siekia 70 centimetrų. Tai kaip jos atrodys dar pastorintos termoizoliaciniu sluoksniu? Be to – ar to tikrai reikia? Galbūt verta ieškoti kitokių, pažangesnių, sprendimų?“ – svarstė A. Umbrasas.
Pastatų energinio naudingumo sertifikavimas pagal STR 2.01.09:2005 šiuo metu neprivalomas pastatams, kurie įtraukti į kultūros paveldo registrą, jeigu laikantis reikalavimų nepageidaujamai pakistų charakteringos jų ypatybės ar išvaizda. Tai panaikina teisines kliūtis rengti kultūros paveldo pastatų atnaujinimo projektus, bet ignoruojamas energinis efektyvumas ir komfortiškumas.
Aplinkos viceministrė Daiva Matonienė patikino, kad renovuojamuose gyvenamuosiuose daugiabučiuose svarbu siekti energinio efektyvumo ir pagerinti energinio naudingumo klasę. „Vadovaujantis dabar vykdoma daugiabučių modernizavimo programa, nėra skirtumo, ar pastatas įtrauktas į saugomų objektų sąrašą, ar ne. Siekiant gauti valstybės paramą, būtina pagerinti jo energinio naudingumo klasę“, – sakė D. Matonienė.
Aplinkos viceministrė nemano, kad saugomo objekto statusas gali sudaryti kliūčių jį renovuoti. Juk yra nustatyta tvarka, surašytos visos procedūros, ir belieka jų laikytis. Tačiau Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vedėjas A. Umbrasas teigė, kad problemų kyla būtent dėl to, kad nesilaikoma nustatytų procedūrų.
Verta paskubėti
Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis atkreipė dėmesį, kad renovuojamiems į kultūros paveldo objektų sąrašą įtrauktiems pastatams daromos išlygos ir nereikalaujama pasiekti įprastiems daugiabučiams nustatytos energinio naudingumo klasės. Žinoma, artėti prie aukštesnių energinio naudingumo rodiklių reikėtų, ypač norint gauti valstybės paramą.
„Tačiau tai galima daryti pasirinkus įvairias kitas priemones: šiltinamąjį tinką, dažus. Galiausiai tokius pastatus galima šiltinti iš vidaus. Jeigu fasadas saugomas, galima ieškoti kitokių sprendimų jį apšiltinti, nebūtina pasitelkti tas pačias sistemas, kaip ir šiltinant iš išorės įprastą daugiabutį. Pirmiausia reikia žiūrėti, kad nebūtų žalojamos nustatytos vertingosios ypatybės. O tai nebūtinai yra fasadas, tai gali būti ir kiti elementai, planinė vidaus struktūra. Kiekvienas atvejis yra individualus“, – sakė A. Degutis.