Atlikę auditą lietuviai neabejojo – jei visa vadovų „viršūnė“ nebus pakeista, projektas žlugs. Baltarusis užsakovas nesiginčijo ir iškart rado sprendimą – paprašė G. Ivaškos ir jo komandos padirbėti pusmetį – iki ras, kuo juos pakeisti. Taip dvejus metus ir ieškojo pamainos – kol lietuviai pastatė visus 72 daugiabučius.
Socializmo rojuje vadovauti keblu
Venesuelos valdžia, beje, visapusiškai palaiko savo piliečių norą gyventi savo malonumui. Projekto vadovas pripažino – vadovauti sudėtingesnėmis sąlygomis jam neteko. „Ten, menamo socializmo sistemoje, yra normalu, jei 17 valandą miesto meras paskelbia, kad rytojus – nedarbo diena. Be priežasties, tiesiog todėl, kad rūpinasi žmonių gerove, – pasakojo G. Ivaška. – O darbų grafike, pavyzdžiui, betonavimo darbai suplanuoti…“
Į darbą – su policijos palyda
Bandyti ką nors pakeisti, kaip minėta, prasmės nebuvo, reikėjo tiesiog prisitaikyti ir dirbti pagal šeimininkų padiktuotas taisykles: mokėti atlyginimus už nedarbo dienas, trijų mėnesių atlyginimo dydžio premiją išmokėti Naujųjų metų proga, vaikams pradėjus lankyti mokyklą – mėnesio algos dydžio paramą kanceliarinėms prekėms įsigyti ir t. t.
Venesueliečiai santykius su šalies svečiais, taip pat darbdaviais, anot G. Ivaškos, modeliuoja pagal kelias neginčijamas nuostatas: baltasis žmogus – turtingas; kadangi esi turtingas, privalai padėti; jei nepadedi, esi mano priešas. „Ir nors ten jie visi šypsosi, už nugaros laiko peilį“, – patikino G. Ivaška.
Lietuviui specialistui irgi nepavyko išvengti nemalonumų. Kadangi pats vadovavo tiems 3000 darbininkų, juos teko ne tik priimti, bet ir atleisti. Vadovas greitai patyrė vietos sindikatų – mūsų profsąjungas primenančių organizacijų – įtaką. Sindikatų iniciatyva statybos aikštelėje streikai – rimti, su armatūros strypais, žmonių apmėtymais akmenimis ir specialiaisiais policijos daliniais, pasak G. Ivaškos, vykdavo bent kartą per mėnesį. Užtekdavo sindikatams sugalvoti, pavyzdžiui, kad už kažką vietos darbininkams reikia mokėti vienu bolivaru daugiau, ir visi sukildavo: mokėkite, arba nedirbsime.
„Sindikatai yra mafija, galinti susidoroti be jokio gailesčio“, – komentavo G. Ivaška. Per dvejus darbo Venesueloje metus statybos aikštelėje buvo nušauti du darbininkai, o už aikštelės ribų – dar aštuoni. Statybos projekto vadovui buvo tiesiai į akis pasakyta, kad už jo galvą pasiūlyta 2 mln. bolivarų. „Nedidelė suma“, – nusijuokė pašnekovas.
Bet tuomet juokinga nebuvo – paskutinį pusmetį Venesueloje į darbą jį lydėjo policija, o statybos objekte saugojo nacionalinės gvardijos būrys. Iš pradžių pagyventi drauge bandžiusi šeima greitai grįžo į Lietuvą – gyvenimas visą laiką užsidarius namie neviliojo. Saugumas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios G. Ivaška apsisprendė irgi grįžti namo. „Nelaukiau iškilmingo objekto pridavimo su vėliavomis ir fanfaromis, nesulaikė ir tai, kad jau buvome pradėję kitą, dar didesnį, projektą“, – pripažino bendrovės „Inresco“ vadovas.
Statybų techniką plukdė laivais
Nors ir neįtikima, nepaisydami visų šių trukdžių projektui vadovaujantys lietuviai sugebėjo laiku ir tinkamai spręsti globalius projekto valdymo klausimus: užtikrinti tūkstančių darbininkų aprūpinimą darbu, tiksliai suplanuoti medžiagų tiekimą, statybų technikos logistiką.
Statybų techniką teko atsigabenti laivais – nuomoti ją vietoje būtų buvę beprotiškai brangu. Laivai plaukė ir iš Jungtinių Valstijų, ir iš Europos. Iš viso sunkvežimių, kranų, ekskavatorių etc. buvo sutelkta per 300 vienetų. Atsivežti teko ir smėlį, skaldą, čia pat aikštelėje buvo maišomas betonas. Greta buvo gaminamos ir betoninės fasado plokštės. Namo šiltinimo darbų šalyje, kur apskritus metus laikosi 30 laipsnių karštis, suprantama, nereikėjo.
Tiesa, projektas nebuvo išskirtinis nei estetikos, nei kokybės aspektu. „Gal tai ir nėra tas projektas, kuriuo šia prasme galėčiau didžiuotis, – pripažino G. Ivaška. – Ten kitokie reikalavimai – vadovaujamasi tuo, kad žmonėms, atsikrausčiusiems iš palapinės, bet koks butas – šventė.“
Kartotiniame projekte dauginasi ir atradimai, ir klaidos
tipiniams sprendimams.
Darbų pradžioje lietuvių komandos iniciatyva pakoregavus daugiabučio projektą pavyko sutaupyti statybinių medžiagų. Pavyzdžiui, armatūros – apie 40 tonų vienam namui. „Reikia atkreipti dėmesį, kad, kartotiniame projekte kažkur pralošus litą, jį reikia padauginti iš 72, sutaupius – irgi“, – sakė inžinierius.
