Tiesa, šiuo metu neišrūšiuotų statybos atliekų nepriima niekas, o išrūšiuotoms – betonui, plytoms – Vilniaus regione yra skirta ne viena aikštelė.

Netrukus bus pradėti buvusios „Skaiteks“ gamyklos griovimo ir grunto valymo darbai, mat pastatai ir gruntas čia užteršti sunkiaisiais metalais. Į „Bionovus“ aikštelę šios atliekos keliauti negalės. Konkursą užterštos teritorijos – grunto ir pastatų – valymo darbams atlikti laimėjo specializuotos įmonės, jos ir bus atsakingos už atliekų tvarkymą. Užteršta buvusios gamyklos teritorija – Vilniaus miesto centre. Stengiamės prisidėti, kad ji būtų kuo greičiau sutvarkyta.

Audrius VAITKEVIČIUS

„Bionovus“ generalinis direktorius

Visos atliekos, kurios yra sukauptos ir tvarkomos statybos atliekų sąvartyne Liepkalnio gatvėje, yra iš Vilniaus miesto. Atliekos yra sąvartyne, o ne Vilniaus rajono pamiškėse, kaip buvo įprasta prieš dešimtmetį. Tai – akivaizdus laimėjimas. Apmaudu, kad šiuo metu žengiamas žingsnis atgal ir atliekos vėl pradėjo keliauti į pamiškes.

Aplinkosaugos politika ir kryptys Lietuvoje yra formuojamos atliekų priėmimo tarifais, kuriuos nustato savivaldybės. Tai, kad mišrioms statybos atliekoms aikštelėje buvo taikomi maži tarifai, rodo, jog rūšiavimas atliekų susidarymo vietose buvo skatinamas nepakankamai.

Maža to, maždaug 42,3 lito be PVM už toną siekiantis vadinamasis vartų mokestis nepadengė atliekų rūšiavimo ir perdirbimo sąnaudų aikštelėje. Didelį atliekų srautą į Liepkalnio gatvės aikštelę skatino ne tik mažiausias regione tarifas, bet ir sostinėje suintensyvėjusios statybos. Pasibaigus ekonominei krizei ir Vilniui vėl tapus viena didžiausių statybviečių Rytų Europoje, gerokai padidėjo statybos atliekų srautas.

Ne kartą siūlėme savivaldybei peržiūrėti atliekų priėmimo tarifus, bet sulaukdavome tik pažadų tai padaryti ateityje.

Atliekų kiekiai sąvartynuose reguliuojami ne tik tarifais – sąvartynų veiklą prižiūri atsakingos valstybės institucijos, aplinkosaugininkai. Akivaizdu, jų kompetencijos ar noro tvarkytis ūkiškai, kalbant apie Liepkalnio gatvės aikštelę, nepakako. Mat atliekų kiekis ir srautas aikštelėje nebuvo jokia staigmena aplinkosaugininkams – apie susidariusią situaciją nuolat informuodavome atsakingas institucijas.

Matydami didėjančią problemą ne tik teikėme ataskaitas apie situaciją atsakingoms institucijoms, bet ir siūlėme sprendimą. Į jį irgi nebuvo reaguojama. Dar 2013 metų gruodį siūlėme prie 15,4 hektaro sąvartyno sklypo iš anksto tam numatytoje teritorijoje prijungti įmonės jau įsigytą 3 hektarų sklypą ir pagal pasikeitusią situaciją atnaujinti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą.

Vilniaus savivaldybė prie problemos sprendimo prisidėjo didindama mišrių statybos ir komunalinių atliekų priėmimo tarifą. Taip statybininkai motyvuojami į sąvartyną vežti kuo mažiau nerūšiuotų atliekų. Akivaizdu – statybvietėse turi būti skatinama rūšiuoti atliekas vietoje, tačiau čia rūšiavimo apimtys turėtų būti didinamos palaipsniui.

Deja, panašu, kad apie perpildytą aikštelę puikiai žinoję aplinkosaugininkai nėra linkę skubėti – pasirinktas konfrontavimo kelias.Iš pradžių nuspręsta, kad „Bionovus“ pasiūlytas sprendimas yra tinkamas ir didesnių procedūrų nereikalauja. Vėliau jis pakeistas, atšaukti parašai ir sustabdytas mišrių atliekų priėmimas į sąvartyną.