– Iš tiesų susidaro įspūdis, kad statybininkai labiau apsaugoti, neva draudimo bendrovės ar savivaldybės suteikia jiems garantijas. Tačiau mūsų asociacijos samdyti teisininkai išnagrinėjo Centrinės perkančiosios organizacijos parengtą sutartį ir pamatė išties nemažai abejotinų punktų. Neaptartos garantijos statybininkams, nežinia, kas prisiima atsakomybę dėl finansinių užsakovų įsipareigojimų. Sutartyse nenumatytas nei banko, nei savivaldybių laidavimas, nei kitos mokėjimo užtikrinimo priemonės. O ir mažiausios kainos sąlyga viešuosiuose pirkimuose yra visiškai netinkama statybos ir architektūros paslaugų pirkimo konkurse.

– Kokie būtų asociacijos siūlymai šiuo klausimu?

– Asociacijoje yra ne viena įmonė, nukentėjusi vien dėl to, kad pasirašė sutartį su daugiabučių namų bendrija, kuri nieko negarantuoja. Manau, turėtų būti išsamiai išnagrinėta Centrinės perkančiosios organizacijos parengta sutartis, išaiškintos silpnosios vietos ir sutartis patobulinta. Mes jau rengiame tokios sutarties projektą, su Vyriausybės atstovais esame aptarę, kad artimiausiu metu jį teiksime svarstyti. Sutartyje bus ginamos ne tik užsakovų, bet ir rangovų teisės, viskas bus pateikta vadovaujantis lygiateisiškumo principu.

Mums svarbu, kad būtų suteikiamos garantijos, jog su statybos įmonėmis už darbus tikrai bus atsiskaityta. O bankai diktuoja savo sąlygas ir nefinansuoja projekto, jeigu neturi garantijų.

– Kaip apskritai vertinate renovacijos procesą?

– Valdžios pastangas išjudinti renovacijos procesą vertinu teigiamai. Tačiau pastebiu, kad senų daugiabučių atnaujinimo procesas skubinamas, norima akcentuoti kiekybę. Pamirštama šio proceso esmė – siekiamybė sumažinti tų namų gyventojams mokesčių už komunalines paslaugas naštą. Juk vien apklijuodami pastatų fasadus termoizoliacine medžiaga neišspręsime opiausių problemų ir nepasieksime pagrindinio tikslo. O kaip su vėdinimo sistemomis, kaip su šilumos punktų sprendimais? Jeigu užsakovai būtų įpareigoti atlikti renovacijos projektų auditą, įvertinant technologinius ir konstrukcinius parengtų renovacijos projektų sprendinius, įsitikinant, kad energiją taupančios technologijos ar jų kompleksas tinkamai bus panaudoti renovuojamo namo projekte ir kad suplanuoti energiniai namo rodikliai atitiks Europos Sąjungos patvirtintas direktyvas, tai tikėtina, kad renovacijos tikslai bus pasiekti.

Nuo 2015 metų mūsų šalyje statomi statiniai turės atitikti B klasės energinius reikalavimus, o šiuo metu renovacijos pasirinktame modelyje orientuojamasi į D ar C kategoriją. Tai, be abejonės, lems gyventojų mokėjimų už atliktas investicijas trukmę. Manyčiau, geriau neskubinti įvykių. Gal namus atnaujinkime lėčiau, bet padarykime viską kokybiškai, kad vėliau nebereikėtų grįžti prie šių klausimų.

Atliekant darbus taip kaip dabar, panašu, kad išlįs pelijančių patalpų problema, kitų bėdų. Tuomet susizgribsime, kad projekte nebuvo numatyti vėdinimo sprendiniai. O technologijos labai sparčiai juda į priekį. Antai skandinavai turi sprendimų, kuriuos pasitelkus smarkiai sumažėja renovacijos atsiperkamumo laikas, tiesa, tai reikalauja pradinių didesnių investicijų. Todėl skubotumas gali padaryti meškos paslaugą. Dar reikėtų nepamiršti viešinti informaciją apie renovuotus statinius Lietuvoje ir pas kaimynus.

– Kalbant ne apie daugiabučių renovaciją, kokias matytumėte problemas kaip naujasis Lietuvos statybininkų asociacijos vadovas?

– Jau daug sykių kartota įvairiuose sluoksniuose: statybų sektorius per pastaruosius kelerius metus patiria didžiulę krizę. Statybų bumo metu uždirbtus pinigus įmonės investavo, pirko techniką, naujų įrenginių. Dabar visa tai mažai naudojama, nes per ketverius metus nemažai bendrovių žlugo, įranga ir technika stovi arba jau išparduota. Per krizę Vyriausybė mūsų šalyje neskyrė nė menkiausio dėmesio investicijoms. Mūsų asociacija ne kartą siūlė pelno mokesčiu neapmokestinti investicijų, keisti Nekilnojamojo turto mokesčių įstatymą, PVM mokėjimo tvarką, kad šį mokestį mokėtų ne rangovas, bet užsakovas. Siūlėme ir kitų įvairių sprendimų, tačiau į tai nebuvo reaguojama.

Statybų sektorius sukuria nemažą dalį bendrojo vidaus produkto, įdarbina apie 10% šalies gyventojų. Tačiau jis nustumtas į užribį, ir laikomasi nuostatos, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas.

Statybininkai man pateikia labai daug klausimų, juos būtina spręsti neatidėliotinai. Jaučiuosi tarsi įlipęs į žaizdrą, nes karštų problemų – apstu. Dirbti vienoje statybų įmonėje ir dirbti daugelį įmonių vienijančioje organizacijoje – skirtinga patirtis. Čia pajutau, kad problemų yra tikrai daugiau, negu maniau anksčiau.