Ateities miestiečiai, panorėję pažvelgti į XXI amžiaus antrojo dešimtmečio Kauną, turės galimybę susidaryti gana platų vaizdą: fotokameros kone kiekvieno mūsų kišenėse užtikrina, kad daugelis miesto vietų ir momentų yra fiksuojami daugybe skirtingų rakursų iš daugybės asmeninių pozicijų. Vis dėlto kuo giliau žvelgiame į praeitį, tuo ši įvairovė siauresnė tiek autorių, tiek fiksuotų vietų požiūriu.
Sovietmetis čia ypač išsiskiria: didžiąją jo dalį viešai matoma fotografija buvo kontroliuojamas mediumas, turėjęs paišyti gražesnę tikrovę. Šiandien prireikus iliustruoti šį periodą, vis dar matome pasekmes: daugybė svarbių mums, bet nesvarbių ideologijai dalykų liko neužfiksuota. Tačiau šylant politinei situacijai reikalai keitėsi: jaunesnių fotomenininkų išsiugdyti Ezopo kalbos talentai išaugo iki lietuviškosios fotografijos mokyklos, o nemažai fotožurnalistų naudodamiesi profesinėmis privilegijomis užfiksuodavo ir dalykus, kurie tuo metu niekaip negalėjo atsidurti spaudoje ar reprezentaciniuose leidiniuose. Vis dėlto vieni ryškiausių miesto praeities vaizdinių mus pasiekia iš ten, kur cenzūra lėmė mažiausiai: tai ne tik asmeniniai albumai, bet ir įvairių institucijų fotodokumentai.
Vienas produktyviausių sovietinio Kauno dokumentuotojų buvo Stanislovas Lukošius (1906–1997), kurio fotografija buvo profesiškai glaudžiai susijusi su mieste veikusių statybos institutų veikla. Fiksuodamas naująsias statybas jis kruopščiai įamžino dviejų miestų susidūrimą: senosios Laikinosios sostinės ir naujai statomo socialistinio pramoninio Kauno, – tai buvo itin įdomus laikotarpis, iki atsirandant stambiesiems mikrorajonams, suniveliavusiems didelę dalį miestovaizdžio su daugeliu kitų SSRS miestų. Kaunas tuo metu vis dar buvo šalies architektų kalvė, o šių, stačiusių miestą, branduolį sudarė jauniausioji tarpukarinių architektų karta. Dėl to įžvalgesnė akis čia gali pastebėti ir kur kas subtilesnių miesto kaitos reiškinių – fotografo įamžintuose statomuose individualių namų kvartaluose, administraciniuose pastatuose ir netgi kai kuriuose socrealistiniuose daugiabučiuose jaučiamas tarpukario architektūrinių tradicijų tęstinumas. S. Lukošiaus šeštojo dešimtmečio fotografijos užfiksavo miestą, vis dar kvėpuojantį laisvos Respublikos įtaka, miestą, kurio netrukus laukė didžiulės urbanistinės transformacijos, – šių pirmieji žingsniai taip pat papuolė į jo objektyvą. Dygstantys pirmieji stambiaplokščiai namai, didelių fabrikų korpusai rodė visiškai naujos epochos pradžią, po truputį gimstančią Aukštųjų Šančių periferijoje ar Petrašiūnų laukuose.
Stanislovas Lukošius. Pokarinės statybos gyvenamasis namas Vilijampolėje, 1956 m. © KTU ASI archyvas.
Stanislovas Lukošius. Nauji namai dab. A. Smetonos alėjoje, 1960 m. © Kauno miesto muziejaus rinkinys.
Stanislovas Lukošius. Fabrikas Vilijampolėje, 6 deš.vidurys, © KTU ASI archyvas.
Stanislovas Lukošius. Statoma ketaus liejykla Petrašiūnuose, apie 1960 m. © Kauno miesto muziejaus rinkinys.
Senamiesčio fotografijose užfiksuoti nedideli kiemai su vernakuliarios, vietinės architektūros priestatais mums rodo istorinę miesto dalį iki didžiojo jos regeneracijos laikotarpio. Žvelgdami į S. Lukošiaus architektūrinę dokumentiką kartu su R. Požerskio kiek vėliau fiksuotais socialinės kasdienybės vaizdais, turime galimybę pažvelgti į visiškai kitokį rajoną, kuris šiandieniam kauniečiui visiškai neatpažįstamas. Fotografo darbo pobūdis leidžia mums pažiūrėti į pastatus ir gatves, kurios kitu atveju greičiausiai taip ir nebūtų buvusios įamžintos prieš griovimus ar didelio pobūdžio transformacijas, – pavyzdžiui, „Lituanicos“ fabriko kvartalas, iki atsirandant stambiems fabriko korpusams, buvo fotografuojamas itin retai.
Nemažos dalies S. Lukošiaus nuotraukų įspūdis susikuria ne tik per subjekto retumą fotografijose, bet ir per kontrasto principą: tušti sklypai vietose, kurias šių dienų kaunietis suvokia kaip kasdien lankomą pastatą, arba plynas laukas vietoje, kurią keli tūkstančiai miestiečių šiandien vadina namais. Kai kurie užfiksuoti momentai gana išskirtiniai: pavyzdžiui, fotografas įamžino šiek tiek vėliau nugriautą buvusioje nepriklausomos Lietuvos Parodos aikštėje tebestovėjusį monumentalų Vytauto Didžiojo paviljoną. Tarp S. Lukošiaus archyvų yra ir griaunamos Katedros šventoriaus tvoros vaizdas – šis veiksmas buvo gana kontraversiškas net tada.
Stanislovas Lukošius. Senameisčio kiemas, apie 1960 m. © Kauno miesto muziejaus rinkinys.
Stanislovas Lukošius. Vilijampolės gatvė, 1960 m. © Kauno miesto muziejaus rinkinys.
Stanislovas Lukošius. Senojo Vilijampolės tilto perkėlimas, apie 1960 m. © KTU ASI archyvas.
Stanislovas Lukošius. Vytauto pavilijonas buvusioje parodų aikštėje (prie dab. Viešosios bibliotekos), apie 1960 m. © Kauno miesto muziejaus rinkinys.
Vienas iš svarbiausių S. Lukošiaus palikimo momentų – didelė šeštojo dešimtmečio viduryje darytų Kauno tarpukario architektūros fotografijų kolekcija, su keletu kitų kolegų greičiausiai įgyvendinta Architektūros ir statybos instituto užsakymu. Nemažai smulkesnių pastatų fotografijose iki tol įamžinta nebuvo, o šiuo atveju jie objektyve atsidūrė būdami gana nauji ir nesugadinti vėlesnių rekonstrukcijų. Dėl šių dviejų priežasčių S. Lukošius tampa vienu svarbiausių dokumentikų šiandienio Kauno užmojams tarpukario architektūros atžvilgiu.
Stanislovas Lukošius. Tarpukario pastatas Perkūno alėjoje, 1956 m. © KTU ASI rinkinys.
Stanislovas Lukošius. Tarpukario pastatas Sporto gatvėje, 1956 m. © KTU ASI rinkinys.
Stanislovas Lukošius. Tarpukario pastatas Perkūno alėjoje, 1956 m. © KTU ASI rinkinys.
Stanislovas Lukošius. Tarpukario pastatas Savanorių prospekte, 1956 m. © KTU ASI rinkinys.
Palyginti su keletu kitų dokumentikos fotografų, panašiais tikslais fiksavusių architektūrinį Kauną, S. Lukošius išsiskyrė ryškia estetine samprata ir techniškai tvarkingais darbais, taip pat gebėjimu skirtingais rakursais gerai geografiškai atskleisti urbanistinę situaciją. Tūkstančiai fotografo nuotraukų šiandien sudaro ne tik didelę dalį realaus vaizdinio apie mūsų mieste vykusius architektūrinius ir urbanistinius procesus, tačiau ir daliai kauniečių parodo jų pačių, jų tėvų ar senelių jaunystės miestą, kuris buvo kitoks, tačiau Kaunas.
Tekstas publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. gruodžio nr. rubrikoje „Kaunas – UNESCO dizaino miestas“.
