Savivaldybės įmonės Vilniaus vystymo kompanijos Projektavimo ir statybos valdymo tarnybos vadovas Kęstutis Vaicekiūtis tvirtino, kad inžineriniu požiūriu konservuoti esamas konstrukcijas privalu. Bet kokie metodai būtų tam taikomi, specialistas pasakyti negalėjo. O juk būtent nuo pasirinktos technologijos turėtų priklausyti konservavimo darbams reikalinga suma.
„Šie klausimai yra aptarinėjami, ieškoma ekonomiškai naudingiausio sprendimo. Pritariu, kad nuo konservavimo laikotarpio priklauso technologiniai sprendimai. Tačiau kol nenuspręsta dėl šio objekto ateities, nėra galutinai išspręsti ir technologiniai bei organizaciniai statybinių konstrukcijų konservavimo klausimai“, – teigė K. Vaicekiūtis.
Pasak savivaldybės įmonės atstovo, neseniai atlikta vizualinė inžinerinė nebaigtų statybinių konstrukcijų priežiūra. Šiuo darbu pasirūpino Vilniaus vystymo kompanijos inžinerinis statybos personalas. Konstatuota, kad esama būklė patenkinama.
Trūksta konkretumo
Bendrovės „Doka Lietuva“ technologas Vytautas Adomavičius pritarė nuomonei, kad ilgam laikui paliktos po atviru dangumi gali nukentėti tos konstrukcijų vietos, kur dar styro armatūra. „Jeigu ketinama tęsti statybas, tai geriau jau artimiausiu metu. Tada nereikėtų ardyti senų konstrukcijų, montuoti naujų. Tačiau pirmiausia turi būti numatyta strategija. Jeigu jos nėra, gal geriau net nepradėti darbų, nes krūva pinigų bus išleista veltui, be jokio tikslo“, – svarstė V. Adomavičius.
Atvirų betono konstrukcijų ilgaamžiškumas priklauso nuo daugelio veiksnių: betono paruošimo betono mazguose, klojinių paruošimo, betonavimo technologijos. Jeigu bent vienas šių darbų bus atliktas atsainiau, rezultatas nebus geras.
Iš anksto žinant, kad betono konstrukcijas reikės palikti po atviru dangumi, jos betonuojamos iš specialaus betono arba specialiai apdorojamos. Natūralu, kad horizontalios nebaigto statyti stadiono plokštumos patirs kur kas didesnį atmosferos poveikį nei vertikalios. „Tokias konstrukcijas rekomenduojama uždengti, bet kaip tai padaryti? Plėvele? Paviršiai šils, šals, kaupsis drėgmė, o jeigu ji negalės išgaruoti, bus dar blogiau. Gal yra specialistų, kurie sugebės pateikti sprendimų konstrukcijoms užkonservuoti. Bet vėl klausimas: o kuriam laikui reikia apsaugoti konstrukcijas? Jeigu atsakymas nebus aiškus, negalima teikti ir racionalių sprendimų“, – teigė „Doka Lietuva“ atstovas.
Stebinamas neūkiškumas
Svarstymai, ar reikia ir kaip reikia konservuoti ar kitaip apsaugoti styrančias stadiono konstrukcijas, rodo objektyvų rūpinimąsi tuo, kad jos nebūtų pažeistos. Tačiau visos šios diskusijos gali pasirodyti tik laiko švaistymas, jei galiausiai bus prieita prie išvados, kad senas yra pats stadiono projektas. Pastaruoju metu vis daugiau specialistų kalba, kad ir tribūnų išdėstymo, ir pagalbinių patalpų bei kitokie sprendimai gerokai atsilieka nuo šių dienų reikalavimų, tad projektas yra iš esmės koreguotinas.
Stadionų projektavimo ir statybų ypatumais aktyviai besidomintis architektas Gintaras Čaikauskas su tuo nesutinka. „Žinoma, technologijos keičiasi, žengia į priekį. Tačiau kai kurie dalykai nesensta. Antai sėdimųjų vietų išdėstymo kampai yra klasika nuo senovės graikų laikų“, – replikavo architektas.
Jo nuomone, koks stadionas bus pastatytas, priklausys nuo mūsų požiūrio ir šio statinio filosofijos supratimo. Bet nereikia pamiršti ir šiuolaikiškos įrangos, darbų išbaigimo. „Čia kaip ir automobilis. Jis visais laikais buvo su keturiais ratais. Tačiau keitėsi formos, nuolat radosi naujų technologijų, o šiandien jos jau labai pažangios“, – kalbėjo G. Čaikauskas.
Vertindamas susidariusią situaciją, kai sostinėje per kelis dešimtmečius nesugebama pastatyti šiuolaikiško stadiono, G. Čaikauskas sakė apgailestaujantis dėl neatsakingo požiūrio į tokius objektus – ir kaip žmogus, ir kaip architektų gildijos atstovas. Žmonės sunkiai dirba rengdami didžiulį projektą, o jų darbas nueina perniek. Vėliau projektas koreguojamas, konstrukcijos permontuojamos – ir vėl nieko.
„Čia jau tikrai kažkas negerai. Vertinant situaciją ūkiškai – jei neturiu pinigų, nepradedu darbų. O čia pradėti pradeda, bet nežino, kaip baigti“, – sakė G. Čaikauskas.
