Blog

Noras gyventi užmiestyje: neįvertinami visi iššūkiai

LRBP

Namas užmiestyje su nuosavu kiemu, šalia ežerėlio ar miškelio, bet be kaimynų, vaikai į mokyklą pažadinami dar prieš 6, kad tėvai spėtų atvykti, kol dar yra laisvų vietų automobilių stovėjimo aikštelėje prie darbo ir nepatektų į rytines spūstis. Į darbą dardama dar neasfaltuotu keliuku, kol vaikai automobilyje valgo pusryčius. Visa tai lietuviškos svajonės turėti nuosavą namą užmiestyje šalutinis poveikis.

Miestų augimas globalių iššūkių fone

Vis dėlto, Lietuvoje neturime megapolių, kurie telktų vienoje vietoje milijonus gyventojų, tačiau, nors ir mažesniu mastu, urbanizacijos procesas mūsų neaplenkia ir tenka susimąstyti apie globalius ekologinius pokyčius ir iššūkius šalyje. Ypač atsižvelgiant į tai, jog kova dėl išteklių tampa vis akivaizdesnė. Konkurencija dėl žemės sukelia dvejopą miesto plėtros procesą – vienų žmogiškųjų (dažniausiai ekonominių) veiksmų centralizaciją miesto ribose ir kitų veiksmų dekoncentraciją ir migraciją į miesto periferines zonas.

Beatodairiškas miestų augimas – viena pagrindinių temų Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane (LRBP). Kaip šį augimą suvaldyti, kad Lietuva netaptų vieno miesto valstybe, ir yra uždavinys netolimai ateičiai. LRBP siekiama, kad urbanistinė sistema sudarytų palankiausias sąlygas socialiniam, ekonominiam ir ekologiniam šalies vystymui bei aukštos žmonių gyvenimo kokybės formavimui.

Nei miestai, nei miesteliai nespėja su socioekonominiais ir ekologiniais pokyčiais

Didieji miestai pritraukia darbingo amžiaus jaunimą, tačiau kenčia dėl aplinkosauginių problemų, su kuriomis nesusiduria mažieji miestai. Mažieji miesteliai nuolat tuštėja ir susiduria su demografiniais, ekonominiais iššūkiais. Tokios tendencijos pastebimos Šiaurės vidurio – rytų Lietuvoje, kur formuojasi „urbanistinės dykros“, kai kaimo gyvenamosios vietovės lieka be gyventojų. Ir nors didžiųjų miestų gyventojai suneša į biudžetą savo „liūto dalį“, tačiau tiek pinigų, kiek jie įneša, negrįžta atgal. Didiesiems Lietuvos miestams beatodairiškai plečiantis, o kitiems besitraukiant, akivaizdu, kad miestų infrastruktūra nespėja „koja kojon“ su šiomis tendencijomis.

Dėl to kyla įvairūs išbandymai didžiųjų miestų savivaldybėms: darželių ir mokyklų trūkumas, viešojo transporto problemos, tarša miestuose, automobilių stovėjimo aikštelių trūkumas ir pan. Esant palyginti mažiems atstumams (iki 300 km) ir mažam gyventojų tankiui (apie 50 žm./km²), svarbiausia susisiekimo priemone Lietuvoje išlieka automobilis. Net 70 proc. teršalų į aplinką Lietuvoje išmeta būtent automobiliai. Mažieji miesteliai dėl gyventojų „nutekėjimo“ lieka su tuščiais visuomeniniais pastatais ir jų priežiūrai reikalingais kaštais. Situacija, kai vienur trūksta, o kitur perteklius, reiškia, kad šalyje neišvengiamai reikia pokyčių teritorinio planavimo srityje.

Kaip suvaldyti padėtį ir pasiekti išsikeltus tikslus?

Viena iš LRBP siekiamybių – gyvybingų urbanistinių struktūrų plėtojimas – numatomas taikant policentrinę struktūrą, t. y. skatinant regionus ir miestus kurti bendrus darinius, kurie užtikrintų geresnę gyventojų gyvenimo kokybę, greitai pasiekiamą aptarnavimą ir kitas jiems reikalingas paslaugas. Taikant policentriškumo principą, užtikrinamas miestų, regionų, atskirų jos elementų bendradarbiavimas ir vienas kito papildymas, neprarandant savo identiteto, tačiau išmintingai panaudojant turimus išteklius. Pagal tai, kokios paslaugos būtų teikiamos, miestų ir jų bendradarbiavimo dariniai būtų suskirstyti į aukščiausio lygmens urbanistinius centrus (Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį), kuriuose būtų sutelktos plačiausio spektro paslaugos. Vilniui, Kaunui, Klaipėdai – šalies metropoliniams centrams – tektų dar ir kitas vaidmuo.

Jie taptų aktyviais miestais Europos urbanistinių centrų sistemoje ir veiktų kaip šalies ekonominiai varikliai. Regioniniai centrai (Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Utena, Marijampolė, Tauragė, Telšiai, Mažeikiai, Ukmergė, Rokiškis, Biržai) – miestai, ypatingai svarbūs regionams ir koncentruojantys dideles aptarnavimo galimybes, ekonomines veiklas, darbo vietas. Lokaliniai centrai – miestai, kurių prioritetinis tikslas palaikyti regionų dalių gyvybingumą, veikiant kartu su regioniniais centrais, teikiant ne žemesnio lygmens nei sąlyginai dažno poreikio paslaugas. Vietiniai centrai – koncentruojantys būtinųjų poreikių paslaugas, aptarnaujantys mažiausius teritorinius vienetus.

Lietuvos privalumai globaliame urbanizacijos procese

Ieškoti vietos, kur daugiau galimybių patenkinti savo poreikius yra natūralus žmonių noras ir miestai išliks šiuo traukos objektu. Vis dėlto, išvysčius susisiekimo sistemą, paskatinus gyventojų mobilumą ir geresnį paslaugų pasiekiamumą, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, Lietuvos trūkumas – maža šalies teritorija galėtų pasitarnauti sparčios urbanizacijos stabdymui.

Naujasis Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas nustatys šalies teritorijos erdvinio vystymosi kryptis ir teritorijų naudojimo funkcinius prioritetus, užtikrins, kad būtų suderinti galiojantys ir kuriami strateginiai planavimo dokumentai, turintys erdvinę išraišką. Naujojo LRBP sprendiniai galios iki 2030 m., o pasiūlyta vizija – net iki 2050 metų.

bendrasisplanas.lt inf.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.