– Klausytojas rašo nepalaikąs ideologinio paminklo Lukiškių aikštėje idėjos. Jis teigia, kad toks paminklas pratęsia sovietmečio pradėtą ideologinio paminklo tradiciją. Esą iki Lenino aikštė priklausė piliečiams, tad kodėl norima atsigręžti į tą praeitį, nuo kurios taip norime pabėgti. Kodėl nemokame valstybinių švenčių švęsti linksmai – mokame tik gedėti? Pone Palekai, ką galėtumėte atsakyti?
R. Palekas: Viena iš priežasčių, lėmusių pasirinkimą, buvo ta, kad projektas „Tautos dvasia“ yra pozityvus. Jis neskleidžia perdėto liūdesio nuotaikų. Dar turėčiau pabrėžti, kad jo vieta Lukiškių aikštėje nėra buvusioje Lenino vietoje. Jis šiek tiek patrauktas į šalį nuo pagrindinės ašies. Ten, kur stovėjo Leninas, liktų tuštuma. Labai svarbu, kad paminklas bus ne pačiame centre, o šalia.
Kitaip tariant, jis yra tik vienas iš svarbių kasdienio aikštės gyvenimo atributų. Šalia galėtų vykti koncertai, įvairūs valstybinių švenčių renginiai. Ir ne aplink paminklą, o šalia. Mano supratimu, naudojant demokratines ir kompozicines priemones bei pačią demokratinių santykių plastiką, tai ir būtų tinkamiausias [sprendimas] šių dienų kontekste.
– Pone Pakalni, kaip Jūs vertinate?
M. Pakalnis: Vertinti komisijos sprendimą – sunkus darbas, to galbūt nereikėtų daryti. Yra gera futbolo taisyklė: pirma, teisėjas visada teisus, o jeigu neteisus, reikia pažiūrėti į pirmą punktą. Taigi mes, profesionalai, niekada nekomentuojame komisijos sprendimo. Tačiau, pasižiūrėjus į konkurso eigą ir pasirinktą sprendimą, atrodo, kad ilgą laiką vykusių diskusijų dalyviai tikrai rado kompromisą.Mes turbūt taip ilgai diskutavome vien dėl to, kad nesugebėjome rasti koncepcinio sprendimo, kokios aikštės, kokio paminklo reikia.Buvo blaškomasi tarp daugybės įvairių nuomonių: vieniems tai turėjo būti pompastiška aikštė, vien tik simbolių ir ženklų rinkinys, kiti troško gyvos aikštės, treti norėjo rekreacinės erdvės miesto centre.Man atrodo, kad pasirinktas sprendimas, kokia turi būti aikštė ir meninis ženklas joje, atspindi šių trijų požiūrių kompromisą.Ten yra ir vietos reprezentacijai, ir simboliui, ir renginiams, ir patiems miestiečiams. Sykiu išlieka ir rekreacinė erdvė. Mano galva, diskusijos, kurios vyko bene 20 metų, tikrai nebuvo bevaisės – yra pasirinktas brandus, dabartinį laikotarpį atspindintis darbas, ir tuo reikia tik pasidžiaugti.
– Ponia Lavrinec, Jūs esate viena iš šios koncepcijos priešininkių. Siekėte, kad aikštė liktų žmonėms, o ne paminklui.
J. Lavrinec: Labai sunku diskutuoti, nes aikštės sutvarkymo vizualizacijos, kurios pateikiamos šiuo metu ir kurios viešai pateiktos miestiečiams, prasilenkia su komentarais, kuriuos dabar išgirdau. Vizualizacijoje parodoma, kad visas aikštės vidurys bus išgrįstas, o medžiai palikti tik šonuose. Kai vyko paminklo konkursas (antras Lukiškių aikštės reorganizacijos konkurso etapas), mūsų dėmesį patraukė ir leido pagalvoti apie tam tikras kūrybines protesto formas, į kurias mes įtraukėme miestiečius, faktas, kad miestiečiai nuo pat pradžių buvo išmesti iš viešų diskusijų apie galimas Lukiškių aikštės vizijas.
Mat, pasak Kultūros ministerijos specialistų, miestiečiai negali tinkamai įvertinti meninių projektų idėjų ir jų organiškų santykių su aikšte. Tada kyla klausimas: jei miestiečiai nesugeba tinkamai įvertinti tos meninės idėjos, kam statomi paminklai ir kam apskritai skelbiami konkursai? Kas tada visų šitų konkursų adresatas? Mūsų manymu, pirmiausia miesto erdvė priklauso miestiečiams ir kaip tik jie turi būti įtraukti į aktyvias diskusijas apie šių viešųjų erdvių likimą.
– Pone Palekai, apie Lukiškių aikštės ateitį diskutuojama jau dešimtmetį ar daugiau. Ar iš tiesų nebuvo klausiama vilniečių nuomonės?
R. Palekas: Ta forma, kokia buvo įmanoma, tikrai buvo viešinama ir pateikta spaudoje. Porą metų sprendiniai yra pateikti daugelyje šaltinių, ir prie Lukiškių aikštės yra stendas, kuriame visi Lukiškių aikštės projektai.
– Vilniečiai buvo tik supažindinami su tuo, kas jau nutarta, ar jie galėjo pareikšti ir savo nuomonę, kokia turėtų būti Lukiškių aikštė?
R. Palekas: „Vilniečiai“, „tauta“ yra pakankamai abstrakčios sąvokos. Taigi kalba, matyt, eitų apie tam tikrą didelę žmonių grupę, kuri turi abejonių ar nuomonę, ir diskusiją su tais žmonėmis. Aš tikrai būčiau pasiruošęs kalbėtis kad ir su ponia Lavrinec, ir pristatyti detaliau.
– Bet ar šaukštai jau ne po pietų? Nuspręsta, o dabar kviečiate į diskusiją?
R. Palekas: Visiškai logiška, kad profesionaliais, pvz., meno klausimais, pirmiausia pateikiamas siūlymas. Pirmiausia tai yra siūlymas, o ne sprendimas.Yra idėjų konkursas ir štai tokia idėja siūloma. O toliau ta idėja turi daug stadijų. Taip pat turės būti paruoštas ir visuomenei pristatytas techninis projektas.– Pone Lavrinec, kokia turi būti Lukiškių aikštė? Kokia jos vizija turėtų būti Jūsų akimis?
J. Lavrinec: Be abejo, mes kalbame apie viešąją erdvę. Be to, per 20 metų atsirado ir kitų aikščių, skirtų ir valstybinėms šventėms paminėti.Kudirkos aikštė ir Katedros aikštė turi tą ideologinį krūvį, bet taip yra gyvybingos, jose vyksta tam tikri kasdieniai ritualai.Vienintelė be paminklo likusi aikštė galėtų būti kuo gyvybingesnė, atvira įvairiems scenarijams.
– Ar nesutiktumėte su tuo, kad rastas kompromisas, palikta erdvės ir miestiečiams, jų poreikiams?
J. Lavrinec: Kompromisas, be abejo, puikus dalykas, bet dabar galima kelti klausimą apie atminties ir istorijos formas, į kurias mes orientuojamės tada, kai skelbiami konkursai. Konkurso sąlygose buvo apibrėžiamas paminklas. Paminklas apibrėžiamas kaip dieną ir naktį matomas objektas, sukurtas iš patvarios medžiagos, su integruotais tautiniais simboliais, ugnimi ir nežinomo partizano kapu.Tačiau galima atkreipti dėmesį į tai, kad egzistuoja ir alternatyvios atminties išsaugojimo formos. Pavyzdžiui, atmintis galėtų būti takas arba kanalas.
