Vaičio ir Dainiaus Čižo.

L. Vaitys patikino, kad kolegos nei klausė leidimo jį projektuoti, nei atsiprašė. „Pasitaiko architektų, kurie leidžia sau nepasakyti kolegai, kad susidariusi tokia kebli situacija… Aš taip niekada nesielgiu, nors dėl to praradau keletą užsakymų, kurie būtų buvę labai smagūs, – sakė L. Vaitys. – Vis dėlto kovoti už save šioje situacijoje man sudėtinga – esu LAS Etikos komisijos pirmininkas. Gerai, kad yra šio projekto bendraautoris D. Čižas, ir šią situaciją tikrai aiškinsimės.“

Tiesa, profesinės Etikos komisijos pabarimas yra tik formalumas, negalintis pakeisti proceso tėkmės: Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas nurodo, kad autoriaus teisės nepažeidžiamos, jeigu prieš nugriaunant pastatą autoriui sudaroma galimybė jį nusifotografuoti.

Aplinkos ministro patarėjas A. Žebrauskas pripažino, kad prieš pradedant informuoti visuomenę apie išliekamąją ankstesnių dešimtmečių architektūros vertę šviečiamąjį darbą teks atlikti ir architektų gildijoje: „Sudėtinga, jeigu architektas tik pataikauja užsakovui ar džiaugiasi gavęs galimybę projektuoti ir taip patenkinti savo kūrybinį ego. Reikia kalbėti apie profesinę etiką ir pagarbą kolegoms. Norisi aukštesnio lygio profesionalumo, kuris skatintų kompetenciją, įsiklausymą. Sudėtinga, kai visa tai architektas turi išaiškinti ir užsakovui.“

Aplinkos ministro patarėjo nuomone, diskusijos, susijusios su sovietmečio architektūra, atskleidžia ir santykių tarp kartų problemas, pagarbos anksčiau kūrusiesiems stoką: „Be pagarbos nebus perspektyvos, nes po kiek laiko atėjęs kitas naujas vėl pasistengs nustumti sena, ir būsime priversti suktis tame pačiame rate. Mes nesame deramai išsiugdę pagarbos istorijai, kultūrai. Turime subręsti, pereiti tą noro griauti laikotarpį, privalome suvokti, kad tai nėra politika, kad tai – ne sovietmečio dvasios, o tik laiko ženklų saugojimas.“

Bekompromisiai draudimai – ne išeitis

A. Žebrauskas tiki, kad daug kas pasikeistų, jeigu diskusiją šiais klausimais pradėtų LAS, jeigu į tai įsijungtų Lietuvos architektų rūmai, menotyrininkai, architektūros kritikai, kurie galėtų išryškinti tą niekieno žemėje esantį galimą paveldą. Jie turi padėti rasti sprendimą, kaip visavertiškai pritaikyti tuos pastatus.

„Net labai turtingos valstybės nepriima neracionalių sprendimų. Svarbiausia – nepamiršti tikslo. Jei negalime išsaugoti objekto kaip paminklo, neturime tam finansinių resursų, reikia ieškoti kompromisų – išsaugoti nors dalį pastato. Tačiau negalima leisti jam sunykti saugomam. Visada yra ne vienas kelias, reikia sugebėti rasti tinkamą funkciją. Mes linkę nurodinėti kategoriškai, o juk tinkamo sprendimo radimas yra architekto profesionalumo įrodymas, – sakė A. Žebrauskas. – Kolegos paveldo specialistai dažniausiai pristato pavyzdžius, kurių pritaikymo projektai atlikti vos ne konservavimo principu. Bet aplink yra tokios pat vertės pastatų, kurie pritaikomi kur kas drąsiau, nes kitaip tiesiog neišliktų.“

Griežtais apsaugos režimais nesižavi ir K. Pempė. „Saugoti absoliučiai nieko nekeičiant Lietuvoje galima tik labai trumpą sąrašą objektų. Nes saugoti – vadinasi, finansuoti. Mes nepajėgūs to daryti. Saugoti pritaikant naujai funkcijai – daug realesnis ir populiaresnis Europoje variantas“, – sakė architektas.