Tai privalu padaryti, kad paskui nereikėtų dejuoti, kur prapuolė, tarkime, „Nykštuko“ kavinė“, – sakė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjas profesorius A. Kuncevičius.
Nesaugomi pastatai naikinami
Panašus veiksmų scenarijus anuomet buvo ir sudėliotas: pristatyti autoriniam registrui savo išskirtinius darbus pakviesti patys architektai, o papildomą jų vertinimą atliko garbūs profesionalai, tarp kurių buvo ir profesoriai Algimantas Mačiulis, Vytautas Dičius. Įvairiais duomenimis, į sąrašą pretendavo nuo 30 iki 200 statinių. Bet idėja taip ir netapo kūnu.
Jaunosios kartos architektai kalba, esą priežastis galėjo būti tai, kad nors iš pradžių šią mintį palaikė daugelis, ypač tie kūrėjai, kurių suprojektuoti statiniai jau buvo nukentėję dėl patirtos negailestingos rekonstrukcijos, po kurio laiko susivokta, kad tokių apribojimų egzistavimas atsidūrus kitoje – potencialaus rekonstrukcijos autoriaus – barikadų pusėje gali nebeatrodyti reikalingas.
K. Pempė neįgyvendintus planus aiškina kitaip. „Autorių noras buvo tikrai labai didelis. Ko gero, kaip tik dėl to, kad sąrašas labai išsiplėtė, jis ir nebuvo įteisintas. Bet tai buvo gera, teisinga iniciatyva. Ir man gaila, kad kai kurie to laikotarpio pastatai dabar ciniškai naikinami“, – sakė K. Pempė.
Architektui gaila ir savo darbų – pavyzdžiui, sostinės Kelių policijos pastato Giraitės gatvėje (1986 metai). Jis perduotas Turto fondui, netrukus bus parduodamas aukcione ir, spėja autorius, bus sulygintas su žeme. „Šis pastatas yra pelnęs kelis svarbius apdovanojimus, tai – savo laikotarpio ženklas, o dabar jį rengiamasi nugriauti nė nenagrinėjant galimybės rekonstruoti, neklausiant autoriaus, kokia jo vizija“, – sakė K. Pempė.
Toks pat likimas, architekto žiniomis, gresia ir vėlesniam jo bei Gyčio Ramunio darbui – „Hermio“ banko pastatui Vilniuje (Jogailos gatvė 9, 1995 metai). Šio objekto projektas buvo vienas tų darbų, už kurį K. Pempė 1999 metais pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
„Prarandama daugybė statinių, – apgailestavo architektas. – Galima save guosti, kad tokie procesai vyksta visame pasaulyje, bet juk ne viskas daroma gerai.“
Kova dėl „Bangos“ pralaimėta
Prieš kelias savaites Palangos J. Basanavičiaus gatvėje pradėtas griauti kavinės „Banga“ pastatas (nuotr.). Lietuvos architektų bendruomenė pralaimėjo kelerius metus trukusią kovą už brutalizmo ir postmodernizmo stiliaus pastato, 1979 metais statyto pagal architekto Gintauto Telksnio projektą, teisę išlikti. Savo sprendimą sunaikinti objektą savininkas pagrindė įsitikinimu, kad jis nepritaikomas planuojamai naujai paskirčiai – gintaro galerijai.
Buldozerių triumfu pasibaigusi istorija tęsėsi kelerius metus – pasak architektės Laimos Šliogerienės, Klaipėdos miesto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba dar 2013 metų spalį paskelbė, kad „Bangos“ pastatas vertingas architektūriniu požiūriu ir būtina jo tūrį, fasado vaizdą išlaikyti tokius, kokie yra, o pakeitimai galėtų būti atliekami tik pastato viduje.
Palangos kurhauzo mūrinės dalies restauracijos ir pritaikymo projekto autorė L. Šliogerienė atkreipė dėmesį – „Bangos“ istorijoje architektų cechas, ir ne vien klaipėdiečiai, buvo kaip reta vieningas – visi sutarė, kad garsaus architekto kūrinys vertas išlikti, juolab kad tikrai galėjo būti pritaikytas naujo šeimininko numatytai funkcijai.
