Šiandien retas prieštarautų, kad nedažną konstrukcinį sprendimą – vantinę salės perdangą – turintis pastatas yra išskirtinis ir pastebimas daugumos Vilnių aplankančių turistų, bet tada buvo girdėti nuomonių, neva ypatingą statusą Sporto rūmai gavo pirmiausia dėl politinių motyvų: čia vyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimas, pradėjęs kelią į nepriklausomybę, čia buvo pašarvotos Sausio 13-osios aukos. Tuomečiai Sporto rūmų savininkai tokį Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą net buvo apskundę teismui.
Kaune šiandien girdėti nuogąstavimų dėl miesto centre esančiam „Pramprojekto“ (buvęs Pramoninės statybos projektavimo institutas) biurų komplekso pastatui gresiančių permainų – baiminamasi, kad naujų pastato savininkų verslo interesai gali paskatinti rekonstruoti ir taip sudarkyti pagal architektų Algimanto Sprindžio bei Vlado Stausko projektą 1964 metais iškilusį pastatą. Kauniečiai apeliuoja ne tik į jo architektūros išskirtinumą, garbius projekto autorius, bet ir tai, kad pastatui, galima sakyti, kelių dienų tetrūksta iki 50-mečio – tada jis atitiktų dar vieną (nors ir nebūtiną) kriterijų, leidžiantį pretenduoti pelnyti Kultūros paveldo registro apsaugą.
Planavo išskirtinių objektų registrą
Aplinkos ministro patarėjas, architektas Algirdas Žebrauskas, kurio suprojektuotas Rainių memorialas sovietų teroro aukoms atminti įvertintas ne tik Nacionaline kultūros ir meno premija, bet ir eilute Kultūros paveldo registre, nesiūlo šiandien kurti naujų sąrašų architektūros objektų apsaugai užtikrinti. Vis dėlto faktas, kad pastatas įtrauktas bent jau į vietos reikšmės architektūros ir dailės paminklų sąrašą, gali tapti svarbia nuoroda kuriantiesiems verslo planus – taip būtų išvengta ginčų dėl tikrų ar menamų nuostolių, paaiškėjus, kad viešojo interesai gynėjai stengsis priversti pastato savininkus pakoreguoti planus.
LAS vadovaujant K. Pempei, buvo kilusi iniciatyva sukurti registrą įvardijant sovietmečio statinius, kurie tegu ir nepretenduotų į Kultūros vertybių registrą, bet, specialistų įvardyti kaip savo laikotarpio ženklai, įgytų antros progos teisę – kad kilus poreikiui pritaikyti pastatus naujoms funkcijoms, pasikeitus savininkams, be projekto architektų sutikimo nebūtų galima daryti juose pakeitimų. Be to, autoriai turėtų galimybę pasiūlyti savo rekonstrukcijos viziją.
Idėją palaikė ir tuometis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius archeologas Albinas Kuncevičius. Būtinybe eliminuoti atsitiktinumo faktorių jis neabejoja ir dabar.
„Atranka turi būti – nesvarbu, ar kalbama apie sovietmečio objektus, ar apie dvarus, kurių, tarkime, yra 500. Juk negalima visos Lietuvos apkalti apsauginiais kuoliukais – reikia išskirti saugotinus. Tai turi būti profesionalų – architektų, meno istorikų – užduotis. Niekam nekyla klausimų dėl archeologinių paminklų: yra apibrėžimas, kas yra archeologijos paminklas, ką reikia saugoti vadovaujantis aukščiausios kategorijos reikalavimais (tokius objektus kaip Kernavė) ir ką – žemesnės kategorijos reikalavimais. Taip turėtų būti elgiamasi ir su architektūros objektais – negi tiek specialistų negali nustatyti atrankai reikalingus kriterijus? Baigtinių sąrašų jokioje srityje niekas nėra parengęs, ir tai būtų kvailystė, bet pagrindinius dalykus galima gana nesunkiai atsirinkti.
