Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje, pašto pastatai Kaune, Klaipėdoje ir sostinėje, buvusių kino teatrų dalybos Lietuvos didmiesčiuose – tai tik keli atvejai, įskėlę aršius ginčus dėl šių objektų likimo. Atskiros piliečių grupės, valdžia, verslas ar netgi politikai siūlo atsakymus, kaip vertintinas šis palikimas ir ką toliau su tokiais objektais daryti. Ar gali būti, kad vieną dieną dėl paveldosaugos Lietuvoje pagaliau nebesipyksime ir visi turėsime vienodą nuomonę?

„Ne, tokio momento demokratinėje visuomenėje negali būti“, –  prieštarauja architektūros istorikas Vaidas Petrulis, vadovaujantis KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centrui.

Jo manymu, ramybės ir status quo būsena paveldosaugoje iš esmės negalima. „Kiekviena karta turi teisę išsakyti nuomonę, kas jiems yra vertinga, kaip jie konstruoja paveldą. Paveldosauga yra nuolatinis vertybių peržiūrėjimo procesas“, – sako jis.

Pasak V. Petrulio, visuomenės konfliktai – natūralus procesas, tačiau tai turėtų vesti į rezultatą. Jo manymu, dabartinė situacija Lietuvoje liudija, kad kol kas neturime veikiančio ir didžiajai daliai visuomenės priimtino mechanizmo, kaip spręsti ginčus dėl paveldosaugos.

Žiniasklaidoje modernizmo architektūros puoselėtoju dažnai pavadinamas mokslininkas neseniai išleido monografiją „Paveldas kaip konfliktas: metodologinės Lietuvos XX a. architektūrinio palikimo vertinimo prielaidos“, kurioje analizuoja dėl ankstesnių kartų palikimo kylančių nesutarimų esmę. Naujas leidinys tapo puiki priežastis identifikuoti kautynių dėl paveldo mūšio lauką, dalyvius ir priežastis.

Pagrindiniai klausimai – kodėl ir kaip saugosime

Anot V. Petrulio, pirmiausia ginčai visuomenėje kyla sprendžiant klausimą, kokia saugojimo prasmė? Įstatyme apibrėžta, kad saugotinos „kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu“, tačiau tai neatsako į prasmės klausimą. Jis sako: pirmasis monografijos tikslas – atkreipti dėmesį, kad tradiciniai paveldosaugos modeliai grindžiami „vertingųjų savybių“ inventorizavimu – ne visuomet yra prasmingi ir sėkmingai veikia.

Pasak jo, visuomenės diskusijose, ginčuose turi būti pasiekti du pamatiniai susitarimai: kas yra saugoma, o jei tai pavyksta – kyla kitas sudėtingas klausimas – kokiu būdu vertybę saugoti?

„Ar mes norime įvirtinti nacionalinį naratyvą, lietuviškumą? Ar siekiame gražiausių vietų išsaugojimo? O gal ieškome ir norime įtvirtinti vietos unikalumą liudijančių istorinių ir estetinių pasakojimų visumą? O gal mes galvojame apie paveldą, kaip kažką, kas gali esmingai pagerinti gyvenimo sąlygas?“, – probleminius aspektus formuluoja mokslininkas.

V.Petrulio nuomone, tokie klausimai tik iš pažiūros atrodo neutraliai, tačiau atsakymai iš esmės lemia objektų likimą. „Pavyzdžiui, jei kalbame apie tautiškumo naratyvą, kas yra viena iš dažniausių paveldo interpretacijų, tai reiškia, kad mums aktualūs tik tie objektai, paminklai, kurie pasakoja apie mūsų didingą tautos praeitį“, – sako jis.

„Mes tarsi renkamės, ką mes pasakojam paveldo objektais apie save. Ar kalbame apie save kaip apie lietuvius, ar labiau kaip apie europiečius? Asmeniškai aš  laikausi nuomonės, kad šie du naratyvai sutampa, bet nutinka, kai viešose komentaruose atsiranda ir euroskeptinis požiūris. Esą, tokios demokratijos, kokią reprezentuoja šiuolaikinė Europa, visai nereikia“, – pastebi V. Petrulis.

Mokslininkas pabrėžia –  toks požiūris šiandieninėje situacijoje yra per siauras. „Jeigu pasitelktume tarptautinę patirtį, egzistuoja ir kitoks mąstymo būdas. Pasaulyje dominuoja jau kitas požiūris: paveldas turėtų reprezentuoti įvairias socialines grupes. Tai įvardijama kaip paveldo demokratiškėjimo procesas“, – įžvelgia tendenciją.

„Pavyzdžiui, tai gali būti sprendimas saugoti tarpukario medinės miesto architektūros palikimą kaip tam tikrą darbininkijos, socialinio būsto ženklą. Arba radijo stoties pastatą, kuris nėra tradicinis puošnus paminklas, išsaugoti kaip reprezentuojantį istoriškai svarbią laikinosios sostinės funkciją“, – priduria V. Petrulis.

Architektūros istoriko nuomone, tokia įvairovę skatinanti paveldosauga atveria žymiai platesnį objektų, apie kuriuos reikėtų diskutuoti ir susitarti lauką, kas vėlgi paskatina naujus ginčus.

„Šiandienos saugotinų objektų sąrašas, lyginant kad ir su tarpukariu – kitoks, kitokie skaičiai ir netgi kitokie objektai. Tai reiškia, kad susitarimai, kaip tai turi būti saugojama, šiais laikais irgi turi būti kitokie. Tradicinio autentiškumo neužtenka. Kodėl? Pernelyg koncentruodamiesi išimtinai į pilną fizinių elementų išsaugojimą galime atsidurti aklavietėje“, – teigia V. Petrulis.

Jo teigimu, autentiškumu grindžiamas elgesio modelis, kuris buvo suformuotas XX a. antroje pusėje, buvo orientuotas į iki-istoristinį palikimą, iš dėl to vertinant, pavyzdžiui, modernizmo paveldą ne visuomet yra tinkamas.

„Vis garsiau kalbama, kad  autentiškumo samprata turi būti peržiūrėta. Kuomet mes šnekame apie urbanistikos saugojimą, mes kalbam apie tuos objektus, kurie susiję su kasdienybe, su jų naudojimu“, –  pastebi V. Petrulis.

Kaip pavyzdį jis pateikia Lazdynų mikrorajoną Vilniuje: vadovaujantis tradiciniu autentiškumo reikalavimu, šią vietą reikėtų „įšaldyti“ ir palikti taip, kaip ji kadaise buvo sumanyta. „Matyt, akivaizdu, kad taip negali būti“, – svarsto V. Petrulis, omenyje turėdamas technologinius pasiekimus ir miesto infrastruktūros pokyčius.

Išeitis – pritaikyti šiandienai ir kasdienybei?

Architektūros istorikas pastebi, kad Lietuvos paveldosaugoje vis dar dominuoja konservatyvi, tradicinė praktika, kai specialistai paskelbia, kas yra saugotina, o visuomenė, konkretūs objektų savininkai įgyja prievolę.

„Dažniausiai jie su tuo faktu tik supažindinami, ir privalo paklusti. Mano supratimu, Lietuvai dar būtina atrasti kompensacinius mechanizmus. Mano žiniomis, Skandinavijoje egzistuoja finansinės priemonės paveldo objektų savininkams skatinti- mokestinės lengvatos ir panašiai. Kompensacinis mechanizmas ten veikia“, – pastebi V. Petrulis.

Anot V. Petrulio, Lietuva paveldosaugoje esama ir pozityvių elementų: kaip potencialiai gerą įrankį jis vertina šiuo metu egzistuojančias nepriklausomas vertinimo tarybas, suburiančias ekspertus. „Jas  galima interpretuoti kaip savotišką prisiekusiųjų teismą. Tiesa, sėkmingam pastarųjų veikimui būtina viena esminė sąlyga – atvirumas visuomenei“, – sako jis, apgailestaujantis, jog kol kas jų posėdžiai dažniausiai būna uždari.

Pasak jo, dabartinė Lietuvos paveldosauga turėtų labiau orientuotis į vadinamojo adaptyvaus objektų pritaikymo galimybes. Mokslininko nuomone, apie tai kol kas kalbama nepakankamai.

„Adaptyvus pritaikymas – tai kai procesas kuomet kažką saugai, tačiau tuo pačiu metu išlaikai galimybę pokyčiui. Tai savotiškas konsensusas tarp to, ką saugom ir neliečiam, ir to kas gali keistis. Tas momentas labai svarbus“, – sako mokslininkas.