Ar brangiai mokate už šildymą? Individualiojo namo Klaipėdos užmiestyje savininkė neprisimena kitokio klausimo, kurį jai pirmiausia būtų uždavę aplinkiniai, sužinoję, kad būste įdiegtas šilumos siurblys „oras–vanduo“. „Reikia pripažinti, kad apsisprendžiant dėl šildymo sistemos pasirinkimo šis klausimas buvo vienas aktualiausių ir man pačiai“, – šyptelėjo pašnekovė.

Temperatūrą teko sumažinti

Moteris patyrė, kad prognozuoti būsimas šildymo išlaidas yra gana keblu. Nors tam tikru kelrodžiu tapo jau įsirengusiųjų tokius šilumos siurblius patirtis, kuri nepasirodė gąsdinama, akivaizdu ir tai, kad kiekvieno būsto atvejis – individualus, tad reikia įvertinti įvairius aspektus. Antai visi šilumos siurblių įrangos tiekėjai, į kuriuos pašnekovė kreipėsi dėl pasiūlymų, kalbėjo apie šildomas grindis kaip apie sprendimą, leidžiantį sumažinti eksploatacijos išlaidas. Dviejų aukštų Evelinos name įdiegta mišri sistema: pirmame – grindinis, antrame – radiatorinis šildymas.

„Nesigilindama į šilumos praradimo subtilybes vienu ar kitu atveju, galiu pasakyti, kad šildomos grindys pirmiausia suteikia didžiulį komfortą – atrodo, kad jutiminė ir reali temperatūra skiriasi bent laipsniu. Tarkime, dieną pirmame namo aukšte temperatūra pakyla iki 21,5 laipsnio šilumos, tačiau pagal pojūtį ji prilygsta 23–24 laipsniams“, – patyrė moteris.

Dienos 21,5 laipsnio temperatūra palaikoma nuo 8 iki 22 val., o likusiai paros daliai nustatyta 18 laipsnių patalpų temperatūra.

„Tik pradėjus veikti siurbliui, buvo pasirinkta 23, vėliau – 22 laipsnių dienos temperatūra, galiausiai apsistota ties dabartine, nes, kaip teko įsitikinti, aukštesnės tikrai nereikia. Be to, daugiausia laiko praleidžiama pirmame aukšte, tad antrame šilumos poreikis dar mažesnis – radiatorių reguliatoriai trijuose kambariuose nustatyti ties 2 padala iš 5, tiek užtenka palaikyti 18–19 laipsnių temperatūrą. Tiesa, kadangi mėgstu šilumą, savo miegamajame reguliatorių nakčiai pasuku iki 3 padalos“, – pasakojo Evelina.

Vandens šildytuvas vandenį buitiniam naudojimui kaitina iki maždaug 46 laipsnių, o šeštadienio naktį parai paleidžiama vadinamoji antilegionelių programa, kurios metu temperatūra pakeliama dar maždaug 10 laipsnių.

„Be abejo, galiausiai šildymo sąnaudos susiveda į statybos kokybę – jei namas bus prastai izoliuotas, nesandarus, jam apšildyti bet kokios rūšies kuro, ar tai būtų malkos, ar dujos, ar elektra, reikės daugiau“, – pripažino pašnekovė.

Namui suteikia B+ klasę

130 kv. m ploto Evelinos būstas pastatytas maždaug prieš ketverius metus, statybai naudotos kokybiškos medžiagos, pasirūpinta gera šilumine išorinių atitvarų izoliacija, aukštų šiluminių parametrų langais. Be to, beveik visi pastato langai orientuoti į pietinę ir vakarinę puses, tad saulėtą dieną į patalpą patenka nemažai papildomos šilumos. Individualiajam namui suteikta B energinio naudingumo klasė.

„Nors oficialiai tokios kategorijos nėra, mano akimis, tai būtų B su pliusu klasė. Tuo metu, kai pastatas buvo statomas, o juo labiau – projektuojamas, apie A ir aukštesnes klases nebuvo tiek daug informacijos ir diskusijų kaip pastaruoju metu. Galbūt šiek tiek pasistengus buvo galima pasiekti dar aukštesnius parametrus, tačiau ir dabartinėmis sąlygomis energijos poreikis namui apšildyti, manau, nėra didelis“, – kalbėjo pašnekovė.

Evelina prisiminė, kad dėl paties šilumos siurblio tipo dilemų nekilo: „Šilumos siurblio variantas „žemė–vanduo“ net nesvarstytas dėl dviejų pagrindinių priežasčių – jį įdiegti yra kur kas sudėtingiau ir brangiau. Pavyzdžiui, mano atveju meistrai katilinę paruošė ir įrangą prijungė per trejetą dienų.“

Moteriai susidarė įspūdis, kad abiejų tipų produktus siūlantys platintojai labiau linkę akcentuoti šilumos siurblių „žemė–vanduo“ privalumus arba rekomenduoja rinktis itin brangias sistemas „oras–vanduo“. Antai vienas tokių pasiūlytų variantų – aukštos klasės vokiečių gamintojo įranga (naudingumo koeficientas COP – 4,8, šiluminė galia – 10 kW, nemokama nuotolinė priežiūra internetu ir pan.) – su nuolaida būtų kainavusi beveik 7,5 tūkst. eurų, neskaičiuojant montavimo darbų, kurie būtų atsiėję dar apie 600 eurų. „Tokia kaina pasirodė nereali“, – pripažino Evelina.

Anot pašnekovės, įprastai teigiama, kad esant žemai temperatūrai pigesnės įrangos efektyvumas smarkiai krinta, įsijungia tenai, ir prietaisas veikia kone kaip elektrinis katilas.

„Viešojoje erdvėje apskritai ne kartą teko susidurti su skeptiškais šilumos siurblių „oras–vanduo“ vertinimais. Sunku vienareikšmiškai pasakyti, ar taip yra dėl patirties juos eksploatuojant trūkumo, ar siekio parduoti brangesnę įrangą“, – svarstė Evelina.

Siūlo perteklinę galią

Anot pašnekovės, įtikinamos informacijos šaltiniu jai tapo energiškai efektyvių namų pajūryje statytojai, kurie vis dažniau renkasi būtent šilumos siurblius „oras–vanduo“. Šių specialistų teigimu, tai yra optimalus sprendimas esant nedideliam šilumos energijos poreikiui ir juo labiau mūsų pajūrio sąlygomis, kur ekstremalių šalčių nepasitaiko. Vertingų žinių suteikė ir grindinį šildymą įrengusios bei visus kitus santechnikos darbus name atlikusios įmonės vadovas, kuris tokią sistemą prieš kurį laiką įsidiegė savo namuose.

„Jo pastebėjimu, daugelis šilumos siurblių įrangą siūlančių įmonių rekomenduoja perteklinį jų galingumą. Tad puikiai žinodamas mano namo situaciją ir jau remdamasis asmenine patirtimi specialistas patarė rinktis vieno tiekėjo pasiūlytą 7,5 kW galios variantą, nes jis optimalus ir pagal šiluminius būsto parametrus, ir pagal plotą, nors visi kiti tiekėjai įvardijo 10 arba 11 kW galią. Šio patarimo paklausiau ir bent jau kol kas matau, kad priėmiau teisingą sprendimą“, – teigė moteris.

Namo savininkė pasirinko prancūzų gamintojo šilumos siurblį, kurio COP vertė siekia iki 4,08. Karštam buitiniam vandeniui ruošti buvo pastatytas 200 litrų boileris. Pasirinktas atskiras, o ne į bendrą vidaus bloką integruotas vandens šildytuvas, pašnekovės skaičiavimu, padėjo sutaupyti apie 500 eurų. Iš viso šildymo įranga, montavimo medžiagos ir darbai atsiėjo apie 5,2 tūkst. eurų.

Naujoji šildymo sistema buvo paleista lapkričio pradžioje. Pirmą mėnesį bendroms ūkinėms reikmėms (namuose veikia elektrinė viryklė), vandeniui buitiniam naudojimui ir šildymui paruošti išnaudota 550 kWh (66 eurai), gruodį – 748 kWh (90 eurų), sausį – 1045 kWh (119 eurų), vasarį – 835 kWh (95 eurai). Anksčiau už elektrą būsto savininkė per mėnesį vidutiniškai sumokėdavo 37–40 eurų, tad nesudėtinga apskaičiuoti, kad šalčiausiu metu patalpų apšildymas atsiėjo iki 80 eurų.

„Kadangi šalčiausiu metu siekiamybė už šildymą buvo įsitekti į 100–120 eurų, toks rezultatas išties tenkina“, – prisipažino pašnekovė.

Džiaugiasi, kad nepaskubėjo

Šildymo įrangos valdymo kompiuterio nustatymai buvo pakrikę tik kartą, kai dėl stipraus vėjo elektros tiekimas nutrūko beveik parai: „Tiesiog dienos temperatūros nustatymai susikeitė vietomis su nakties. Tačiau pakako vieno skambučio šildymo sistemą įdiegusios įmonės vadybininkui, ir problema per porą minučių buvo išspręsta pagal jo nurodymus telefonu.“

Pirminiame būsto projekte buvo numatytas kietojo kuro katilas, kurį planuota įrengti vėliau, tam atsiradus papildomų lėšų. Ankstesniais metais namas buvo apšildomas krosnele, taip pat buvo įdiegtas elektrinis šildymas, kuris buvo įjungtas tik kartą ir išjungtas po dešimties dienų – tokios elektros sąnaudos būsto savininkės netenkino.

Sumontavus naująją šildymo sistemą, ankstesnės katilinės įrangos, įskaitant ir boilerį, teko atsisakyti. Evelina skaičiavo, kad jei iš pat pradžių būtų apsvarstyta šilumos siurblio „oras–vanduo“ galimybė, būtų išvengta išlaidų ir įrengiant elektrinį šildymą, ir kaminą kietojo kuro katilui, galiausiai būtų sutaupyta pačios katilinės patalpos ploto.

„Tuo metu veikiausiai pritrūko ir žinių, ir ir realių pavyzdžių, bei praktinių patarimų. Tačiau galima pasiguosti bent tuo, kad nebuvo paskubėta įrengti kietojo kuro katilo. Diskutuodami apie pažangias šildymo technologijas žmonės neretai akcentuoja jų atsiperkamumą. Negalėčiau teigti, kad skrupulingai skaičiavau, per kiek laiko atsipirks ir ar išvis atsipirks investicijos į šią šildymo sistemą. Tačiau, žinoma, įvertinau įrengimo sąnaudas. Meistrų skaičiavimu, paprasčiausias kietojo kuro katilas, jo montavimo darbai ir medžiagos būtų atsiėję apie 3 tūkst. eurų. Tad į šildymo sistemą „oras–vanduo“ investuota suma neatrodo dramatiška, įvertinant dabartinį gyvenimą be rūpesčių, kai nereikia sukti galvos dėl apsirūpinimo kuru, jo sandėliavimo ir galiausiai paties kūrenimo, pelenų valymo. Šios patirties šiandien nesinori net prisiminti“, – prisipažino pašnekovė.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra visiems“, 2017 / 1.