Tokius įrankius turi daugelis šalių, tai nėra kokie nors išskirtiniai dalykai. Pavyzdžiui, amerikiečiai jau seniai yra apskaičiavę, kad vienas būstas, pastatytas periferijoje, yra slapta paremiamas 25 tūkst. dolerių subsidija – tai yra kiti miestiečiai sumoka už tai, kad kas nors išsikėlė už miesto. Tad vienose zonose, kur plėtra skatinama, infrastruktūra sukurta, ir infrastruktūros mokesčio tarifai galėtų būti mažesni, o kitais atvejais – didesni.
Principas paprastas – niekas nedraudžia statyti namo toli nuo miesto, tačiau tokiu atveju teks brangiau susimokėti už infrastruktūrą. Šiuo atveju reikėtų kalbėti ne tik apie periferines zonas, bet ir pačius miestus, juose turėtų būti numatytas tam tikras zonavimas, išskirtos prioritetinės teritorijos, kurių plėtojimą būtų tikslinga skatinti.
Šiandien esminis klausimas – kiek savivalda bus protinga pasinaudoti jai skirtu įrankiu ir kaip skaidriai jį naudos. Labai svarbu, kad surenkami pinigai nebūtų išleidžiami oro pilims statyti, kad būtų skiriami realiai infrastruktūros plėtrai ir būtų tikslingai investuojami. Prisiminkime, kad planavimo įrankis savivaldybėms taip pat buvo duotas, jos galėjo numatyti subalansuotą plėtrą, o viskas baigėsi tuo, kad prisipaišė didžiulių teritorijų gabalų ir dabar nėra kaip į jas suvaldyti ekspansijos, o vidinės miestų teritorijos sensta, socialinė situacija jose prastėja – turime didelių problemų židinių. Tad manau, kad šiandien reikėtų ir aktyvesnio pačių savivaldybių įsitraukimo, pasakymo, kaip jos įsivaizduoja šio įstatymo pritaikymą.
KOMENTARAS
Kęstutis TREČIOKAS
Aplinkos ministras
Ne tik savivaldybių, bet ir daugelio kitų institucijų svarbiausias laukiamo įstatymo tikslas – suvaldyti chaotišką teritorijų plėtrą. Reikia pripažinti, kad iki šiol ji vykdyta nepamatuotai – viešajam sektoriui buvo svarbu parodyti ambicingas planavimo idėjas, tačiau šiandien matome, kad priplanuota ir pristatyta neretai ir per daug, ir neracionaliai, neišnaudojant vidinių miestų teritorijų rezervų.
Gyventi priemiestyje – savotiškas komfortas, tačiau nutiesti gatves, įrengti vamzdynus bei kitas inžinerines komunikacijas yra brangus malonumas, ir tai tampa rimta našta visiems mokesčių mokėtojams. Tad labai svarbu, kad naujasis teisės aktas reglamentuos ir tam tikrus kompensacinius finansinius mechanizmus, ir infrastruktūros plėtros mokesčio atsiradimą.
Šis įstatymas bus itin svarbus savivaldybėms susivokti, kokiais principais, tikslais vadovautis plėtojant infrastruktūrą, o įteisinus siūlomą savivaldybės vyriausiojo inžinieriaus pareigybę užtikrins glaudesnį politikų bendradarbiavimą su šią sritį išmanančiais specialistais, kurie ir projektavimo metu, ir įgyvendinant projektus rūpinsis, kad infrastruktūros plėtra būtų atliekama racionaliai bei darniai.
Visiems rinkos dalyviams bus nustatytos vienodos taisyklės ir reikalavimai, taip savivaldybėms užkertant kelią politizuoti teritorijų plėtros procesus – nors tai ir nėra tipinis reiškinys, neretai tam tikri projektai vetuojami vietos verslininkams spaudžiant, siekiant išvengti konkurentų, arba jiems keliami papildomi investicijas didinantys reikalavimai.
Žinoma, neverta tikėtis, kad naujasis įstatymas visus padarys laimingus – bus tokių, kurie galbūt įžiūrės tam tikrą naštą, nepatogumą ar papildomas išlaidas, tačiau tam, kad nuveiktume ką nors svarbaus ir vertinga, į tai tenka įdėti ne tik išmonės, bet ir finansų.
